Kuo arčiau iki Merzougos, tuo labiau jautėsi, kad tolstam nuo turistinių vietovių
ir kai kurie kaimeliai buvo baisiai panašūs į tikrą Afriką (kuri, galvojom, kad
yra gerokai į žemyno pietus 😀). Visai juodi žmonės, netgi miestukų
išplanavimas labai priminė matytus filmuose: per miestelį eina pagrindinė
gatvė, šalikelėse stovi sukriošę namai, laksto basi murzini pusnuogiai
vaikai... Sunku apibūdinti, bet čia viskas kitaip. Baltų žmonių nesimato, jie
čia turbūt gerokai rečiau pravažiuoja. Sustojom pakelėje pas dėdulę nusipirkti
bananų – jau jis kitaip žiūri į baltą žmogų, ne taip kaip įkyrūs arabai
turistiniuose rajonuose. Neprisimenu tų vietovių pavadinimų, bet pravažiavom
kažkokių keistų kauburėlių (sakyčiau didelių kauburių) laukus. Gal kokios
druskos ar smėlis? Net fotkių nepadarėm, nes labai pustė – jau Sachara netoli,
ir vėjas vis didėja, o smėlio vis daugėja... Dar pravažiavom tokį miestelį,
kuriame buvo keistos mados (niekur kitur Maroke nematėm) – visos moterys
vaikščiojo įsisupę tarsi į gipiūrines baltas užuolaidas. Pravažiavom Erfoud, Rissani. Prieš smėlingąją Sacharą prasidėjo hamada* tokia tamsi,
plokščia ir bekraštė...
Merzouga –
Sacharos pradžių pradžia. Iš šio miestelio organizuojamos kelionės
kupranugariais į dykumą. Nors sako, kad kopos čia turistų numindytos, bet užtai
prie pat miestelio ir didelės (Erg Chebbi**). Kadangi šiandien buvo intensyvi diena, prie pat Merzougos hamadoje mus užklupo
saulėlydis (nespėjom jo pamatyti dykumoje). Į savo riadą atvykom jau temstant.
Supratom, kad ilgesnė kelionė į dykumą nepavyks, nes kupranugariais išjoti su
nakvyne dykumos oazėje reikia iki 15-16 val., bet užtai mes galim joti
kupranugariais ryte pasitikti saulės! Šiaip į dykumą organizuojamos įvairios
kelionės: ryte (pamatyti saulėtekį), vakare (saulėlydį), su nakvyne, be
nakvynės, su kupranugariais, su džipais... kiekvienam pagal turimą laiką ir
norus. Mūsų riadas buvo miestelio pakrašty prie pat dykumos, o jame atrodo net
ore jaučiasi, kad dykuma šalia. Įstrigo toks labai „minkštas“ oras. Ir dar
keistas jausmas, kai viskas aplink apnešta plonyčiu permatomu smėlio sluoksniu,
net baseino vandens paviršius.
Užsisakėm savo riade kelionę į dykumą
ir buvom prikelti baisiai anksti ryte. Galiu pasakyti, kad keliauti į dykumą
vienareikšmiškai verta. Sakoma, kad žvaigždės dykumoje atrodo ranka pasiekiamos
ir yra pačios didžiausios. Mums jos dar „švietė“ ryškiai, nes išjojom patamsyje
05.15 val. saulei nepatekėjus. Gavom vedlį jauną berberiuką Ibrahimą, aš – kuprių
vardu Himmy Hendrix, o Irmis – kuprių vardu Bob Marley 😀. Mes
jojom tik dviese, bet paskui prisijungėm prie mažos grupelės, kurie atjojo su
savo vedliais. Jojom gal pusvalandį, paskui patupdėm savo kuprius ir ėjom
pėsti. Basom. Taip daug patogiau. Ne šiaip ėjom, o kopėm per raudoną birų
smulkų smėliuką į aukščiausios kopos viršūnę. Galiu pasakyti, yra ką veikti! Kai
matome per TV kaip per dykumą taip lengvai romantiškai keliauja, tai nei velnio! Baisiai sunku yra kopti per tokį birų
smėlį: kojos klimpsta, traukia žemyn, širdis daužosi... reik jėgų turėti. Pagaliau patogiai įsitaisę ant tos didelės kopos
viršūnės ėmėme iš lėto laukti patekančios saulės... Ir tikrai, kai saulė kyla,
ne iš karto jos spinduliai pasiekia žemę, kurį laiką dar tvyro lyg prieblanda,
lyg rūkas. Pro debesis vos matosi gelsvas blynas tamsiai mėlyname dangaus fone.
Pamažu kopos nusidažo ryškiai raudona šviesa. Ant kopų vingių susidaro ilgi
šešėliai. Pradeda keistis ir žaižaruoti spalvos. Dykumos smėlis nusidažo vis
kitais atspalviais... Potyriai ir vaizdai fantastiški, kažkokia euforija
apima... (o dar aš esu visiška pelėda ir man retai kada tenka anksti
atsikelti). Dykumai vienareikšmiškai sakau TAIP.
Grįžę iš dykumos pavalgėm pusryčius
ir išjudėjom link Feso. Iki kelionės
tikslo šiandien laukė beveik 500 km ir apie 6 val. važiavimo, o dar vienas
tarpinis kelionės tikslas buvo prasukti pro Ifrane.
Jau išvykstant iš Merzougos buvo
baisiai karšta, nors dar tik vėlyvas rytas. Pravažiavom Rissani miestelį, paskui Erfoud,
Errachidia. Kažkuriame miestelyje
termometras rodė 35˚C. Ir per tą dieną iki vakaro mūsų kelionės orai pasikeitė
kardinaliai – temperatūra žiauriai nukrito. Nors kelias ilgas, gamtovaizdis keitėsi
turbūt kas keliasdešimt kilometrų, tad visai nebuvo kada nuobodžiauti.
Pravažiavom kažkokį neįtikinamai įspūdingos spalvos ežeriuką, tokį žydrai
žalsvą kalnų fone. Paskui labai gražius palmių giraitėmis nusėtus upės slėnius.
Paskui slėnius keitė kalnai: pradžioje kažkokie kanjonai, paskui labai didingi,
tarsi milžiniškomis šukomis sušukuoti. Vėl slėniai, lygumos, kažkokių medžių
labai panašių į alyvmedžius, bet didesnių ir žydinčių giraitės. Toliau žalios
žalios lygumos su besiganančiom avelėm ir jas prižiūrinčiais piemenimis, bei
pakalnėse pastatytomis jų palapinėmis... kaip pasakoje. Paskui sekė kalnai
apaugę labai aukštais gražiais spygliuočiais medžiais, turbūt kedrais. Žodžiu,
ši kelionė labai įdomi, tik Irmiui aišku vairuoti nusibodo – visgi atstumas nemažas,
ir keliai nors geri, bet vistik ne greitkelis.
Atvykus į Ifrane labai nustebino oras – lietaus savo planuose mes neturėjome.
Ifrane – tai mažas kalnų miestelis
labai primenantis Šveicariją ar kitus Alpių miestelius. Arba „lietuviški druskininkai“.
Tikrai, čia Maroko nei kvapo, viskas gražu, iščiustinta, super tvarkingos
gatvės, šaligatviai, gėlynai, tvenkiniai. Ir žmonės kitokie – matosi, kad
turčių rojus. Čia yra viena iš daugelio karaliaus rezidencijų ir pats
švariausias oras visame Maroke. Yra universitetas, prabangūs viešbučiai,
restoranai. Gaila, kad lietus mus sutrukdė pasigrožėti, bet kiek apvažiavome,
tai tikrai buvo daug panašiau į civilizuotą Europą, o ne į Afriką. Išvykus iš Ifrano oras visai subjuro, užėjo rūkas,
lietus, pradėjo anksti temti. Atšalo. Į viešbutį Fese atvykome jau sutemus. Ir, deja deja, nors buvau skaičiusi, kad
lietų sezonas Maroke prasideda tik lapkritį, bet jau spalio pradžioje
paskutines tris mūsų kelionės dienas pralijo.
Paskutinę dieną kai turėjome mašiną
dar aplankėme Volubilį. Tiksliau tai
atvažiavome iki jo, bet kadangi miesto griuvėsiai išsidėstę plyname lauke, o
pylė lietus ir aplinkui buvo purvynai, tai pasėdėjom mašinoje, palaukėm, pamąstėm
ir neišdrįsom lįsti į vidų – išeinantys iš ten turistai buvo sulyti, baisiai
purvinais batais, o mes neturėjome tokiam orui tinkamos avalynės ar rūbų. Volubilis – geriausiai išsilaikęs Romos
imperijos miestas Šiaurės Afrikoje įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Antikos laikais buvo svarbus miestas, Romos valdžios administracinis centras,
netgi vadinamas „mini Pompėja“. Reikėtų apžiūrėti ten išlikusias spalvotų
akmenukų grindų mozaikas, kurioms apie 2000 metų, korintines, dorėnines,
jonėnines kolonas, Baziliką, Kapitolijų, Triumfo arką, forumą, kurie išsidėstę kalnų
įduboje už 3 km nuo Moulay Idriso.
Moulay Idris
– švenčiausias ir uždariausias Maroko miestas, į kurį ne musulmonai gali
atvykti tik nuo 1920- ųjų, bet negali apsistoti nakčiai. Mieste nėra jokių
pasilinksminimo vietų – barų, restoranų, kino teatrų, net viešbučių. Namai
balti su gelsvais ir rusvais intarpais. Tai „baltasis miestas“ išsidėstęs ant
dviejų smailų kalvų, apsuptas žalių kalnų, pirmasis musulmoniškas miestas
Maroke. Pavadintas Mahometo anūko sultono Mula Idriso I vardu, kuris VIII a.
atnešė islamą į Maroką ir įkūrė du miestus: Moulay
Idrisą ir Fesą. Šiame mieste yra
ir jo kapas – pagrindinė piligrimų lankymo vieta, devynios jo vardo mečetės ir
mauzoliejus. Užlipus į kalną 260 laiptelių atsiveria nuostabi Moulay Idriso ir apylinkių panorama. Miestelis
tikrai žavus, jaukus ir kompaktiškas, bet turistų jame buvo nemažai.
Meknes – trečias
imperatoriškasis miestas, dar vadinamas „geltonuoju miestu“, jei jau visi
žymesni Maroko miestai turi spalvas. Tai mažas jaukus gana tvarkingas „Maroko
Versalis“ su 25 km ilgio gynybinė siena. Arba „lietuviški trakai“ :). Yra
senoji ir naujoji medina su tvirtovėmis, Bab
El Mensur – didžiausi vartai Šiaurės Afrikoje, Moulay Ismail rūmai. Medina
tikrai graži, įvažiuojama. Tai mečečių miestas, o jų minaretai man pasirodė
daug gražesni ir aukštesni nei kitur. Šiame mieste didžiausios prekyvietės –
ištisi kvartalai, o kiekvienas kvartalas – skirtingas turgus. Tikrai čia
įstrigo tas didelis didelis turgus, kuriame net spėjom pasiklysti. Beje, jis
skirtas labiau vietiniams nei turistams, prekiaujama čadromis, audiniais ir
kitomis vietiniams skirtomis reikmėmis. Ir dar pridursiu, kad marokietiško vyno
sostine laikomas būtent Mekneso slėnis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą