Visi keliaujantys žmonės turi labai aiškų bendrą pomėgį, bet kartu ir yra labai skirtingi, todėl aš juos suskirstyčiau taip:
Poilsiautojai – dažniausiai mėgstantys pasyvias ramias atostogas populiariausiuose užsienio kurortuose, nes gerai gali būti tik ten, kur populiaru. Renkasi kelionių paketus, kur viskas yra sustyguota „nuo-iki“ ir patiems nereikia dėl nieko sukti galvos. Mėgstamiausias laisvalaikio praleidimo būdas – ant gulto prie baseino arba prie baro, nes juk viskas (arba beveik viskas) įskaičiuota. Kai kurie poilsiautojai per standartinį 7 ar 14 dienų laikotarpį taip ir neišlenda iš viešbučio teritorijos. O kam? Kiti gi pasinaudoja juos atskraidinusio kelionių organizatoriaus brukamais pasiūlymais: įsodinti į pilnus autobusus tokių pat „žioplių“ bando savo dyką buvimą praskaidrinti išvykomis pvz. iki artimiausio aquaparko, kokių nors griuvėsių arba „labai garsaus“ paminklo, kad būtinai užsidėti pliusą „aš čia buvau“.
Turistai – dažniausiai save pasmerkia savaitei arba dar ilgiau kratytis ant autobuso sėdynės (išimtinais atvejais ta sėdynė būna lengvojo automobilio). Jie šimtu procentu įsitikinę, kad tik taip galima pažinti kitą šalį ir pamatyti visus jos „įdomiausius“ dalykus. Po kelias ar keliolika valandų per parą pasaulį matyti tik pro autobuso langą, visuomet vaikščioti bandoje kitų turistų su nuolat šūkaujančiu gidu, per labai suspaustą laiką apibėgti visus „privalomus pamatyti“ objektus, apskritai pamatyti tik „privalomus pamatyti“ objektus, nes pamatyti ką nors tikresnio ir įdomesnio nėra galimybių, maitintis tik turistinėse zonose... ir apskritai būti tuo "beždžioniuku" iš animacinio filmuko, kurie jokiomis aplinkybėmis negali paleisti virvės... tikriems turistams tai patinka.
Keliautojai – dažniausiai stengiasi optimaliai derinti poilsį ir pramogas, gulėjimą viešbutį prie baseino pakeisti maudynėmis laukiniame savo atrastame pliaže, o „privalomus pamatyti“ objektus – neturistiniais atradimais. Todėl keliautojus dar galima vadinti savotiškais atradėjais, nes pats didžiausias kelionės nuotykis yra ką nors atrasti: galbūt jau paminėtą saugiai pasislėpusį laukinį pliažą, galbūt gerą vietinį žuvies restoranėlį arba niekur rašytiniuose šaltiniuose nepaminėtą kalnų miestelį. Kelionės maršrutą dėlioja pagal savo norus ir poreikius, niekam nieko neprimetant. Ir jiems visai nebūtina “užsidėti pliusus“ ten, kur juos užsideda kiti. Galbūt netgi priešingai – jie vengia vietų, kur galima sutikti daug turistų.
Poilsiautojai – dažniausiai mėgstantys pasyvias ramias atostogas populiariausiuose užsienio kurortuose, nes gerai gali būti tik ten, kur populiaru. Renkasi kelionių paketus, kur viskas yra sustyguota „nuo-iki“ ir patiems nereikia dėl nieko sukti galvos. Mėgstamiausias laisvalaikio praleidimo būdas – ant gulto prie baseino arba prie baro, nes juk viskas (arba beveik viskas) įskaičiuota. Kai kurie poilsiautojai per standartinį 7 ar 14 dienų laikotarpį taip ir neišlenda iš viešbučio teritorijos. O kam? Kiti gi pasinaudoja juos atskraidinusio kelionių organizatoriaus brukamais pasiūlymais: įsodinti į pilnus autobusus tokių pat „žioplių“ bando savo dyką buvimą praskaidrinti išvykomis pvz. iki artimiausio aquaparko, kokių nors griuvėsių arba „labai garsaus“ paminklo, kad būtinai užsidėti pliusą „aš čia buvau“.
Turistai – dažniausiai save pasmerkia savaitei arba dar ilgiau kratytis ant autobuso sėdynės (išimtinais atvejais ta sėdynė būna lengvojo automobilio). Jie šimtu procentu įsitikinę, kad tik taip galima pažinti kitą šalį ir pamatyti visus jos „įdomiausius“ dalykus. Po kelias ar keliolika valandų per parą pasaulį matyti tik pro autobuso langą, visuomet vaikščioti bandoje kitų turistų su nuolat šūkaujančiu gidu, per labai suspaustą laiką apibėgti visus „privalomus pamatyti“ objektus, apskritai pamatyti tik „privalomus pamatyti“ objektus, nes pamatyti ką nors tikresnio ir įdomesnio nėra galimybių, maitintis tik turistinėse zonose... ir apskritai būti tuo "beždžioniuku" iš animacinio filmuko, kurie jokiomis aplinkybėmis negali paleisti virvės... tikriems turistams tai patinka.
Keliautojai – dažniausiai stengiasi optimaliai derinti poilsį ir pramogas, gulėjimą viešbutį prie baseino pakeisti maudynėmis laukiniame savo atrastame pliaže, o „privalomus pamatyti“ objektus – neturistiniais atradimais. Todėl keliautojus dar galima vadinti savotiškais atradėjais, nes pats didžiausias kelionės nuotykis yra ką nors atrasti: galbūt jau paminėtą saugiai pasislėpusį laukinį pliažą, galbūt gerą vietinį žuvies restoranėlį arba niekur rašytiniuose šaltiniuose nepaminėtą kalnų miestelį. Kelionės maršrutą dėlioja pagal savo norus ir poreikius, niekam nieko neprimetant. Ir jiems visai nebūtina “užsidėti pliusus“ ten, kur juos užsideda kiti. Galbūt netgi priešingai – jie vengia vietų, kur galima sutikti daug turistų.
Dar išskirti galima keliautojus-ekstremalus. Tai atskira „rūšis“ keliautojų, kurie netgi pigų ryanair lėktuvą pabandys iškeisti į keliavimą autostopu (nes tik taip galima susipažinti su naujais žmonėmis :)), pigų BB viešbutėlį – į nakvynę miegmaišyje parke ant suoliuko, o vietinę užkandinę – į vaišes pas vietinius gyventojus, kažkaip vis surandantiems būdų būti pakviestiems į svečius. Jie visais būdais stengsis nebūti tokiais, kaip išvardintieji aukščiau, ir viską daryti „nestandartiškai“.
Dar yra tokie tiksliniai keliautojai, kaip banglentininkai, slidinėtojai, nardytojai, kaituotojai, dviratininkai, alpinistai, buriuotojai ir panašaus plauko žmonės, kurie savo atostogų neįsivaizduoja be kažkokio konkretaus vieno pomėgio. Bet apie juos kaip ir nėra ką daugiau pridurti. Viskas aišku.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą