Marokas 2010 arba niekas neįskaičiuota. II dalis

Essaouira – turbūt „numeris vienas“ šioje kelionėje. Tai portugalų įkurtas senas nedidelis žvejų miestelis vandenyno pakrantėje, kurį apibūdina tvanki drėgmė, visur tvyrantis žuvies kvapas, klykiančios žuvėdros, uostas su mėlynomis žvejų valtelėmis bei jūros gėrybių gausa. Pirmas įspūdis išlipus iš autobuso Essaouiroje buvo kiek kitoks: atrodė purvina ir ankšta, ir tikrai jau smarkiai skyrėsi nuo turistinio Agadiro, bet paskui supranti, kad kažkas nerealaus čia yra... atmosfera fantastiška, hipiška sakyčiau. Medina (m'dina – senamiestis) labai jauki, be eismo, nedidelė – galima visą pereiti per 10 min. Kaip ir visų miestų medinos, ši yra apjuosta labai aukšta tvora ir turi kelis įėjimus – kokius tai vartus. O gatvelės joje siauros siauros... Jaukūs turgeliai, malonūs gatvės prekeiviai, vertos dėmesio papuošalų krautuvėlės. Architektūroje dominuoja balta ir mėlyna spalvos. Kaip mano viena draugė apibūdino Essaouirios senamiesčio nuotrauką: „kaip Santorinis po karo“ 😀 (suprask – žavu, bet ne taip iščiustinta). Miestelio senamiestis netgi įtrauktas į UNESCO saugomų objektų sąrašą, kaip XVIII a. pabaigos miesto įtvirtinimo pavyzdys. 

Essaouiroje gyvenom riade, kuris mums labai priminė hobitų karalystės namelius su spalvotais langeliais ir mažomis margomis durelėmis iš „Žiedų valdovo“ (ir aš čia visai neperdedu!). Daug spalvų, raštų, tikrai tokia sumažinta, bet jauki erdvė. Beje, riadas – tradicinis namas su vidiniu kiemu. Žodis ryad reiškia sodą, nes šio statinio centre visada turi būti atvira erdvė augalams ir mažam vandens telkiniui. Iš viso Maroke mes gyvenome riaduose tris kartus, tai labai patiko, net nelyginti su tradiciniais viešbučiais. Tikrai jautiesi lyg kitokiame pasaulyje, kokioje nors arabiškoje pasakoje. Nors viena Casablancoje gyvenanti pažįstama, su kuria konsultavausi dėl kelionės, patarė riaduose negyventi dėl galimos nešvaros ar pan., bet aš siūlyčiau būtinai gyventi riade!

Sakoma, kad Essaouira yra hipių sostinė, vėjų miestas, banglentininkų ir kaituotojų rojus. Čia labai svarbią vietą užima muzika ir kiti menai. Birželį vyksta Gnaua Festival of World Music, kur susirenka apie 0,5 mln. žmonių. Sakoma, kad Jimmy Hendrix apsipychinęs čia sukūrė „Castles made of sand“. Čia yra gražus platus smėlio pliažas, kur būna ryškūs potvyniai ir atoslūgiai, vaizdingas uostelis su daugybe mėlynų valtelių. Pajūryje pardavinėjami „happy cookies“ su marichuana. Irmis jų ragavo, bet matyt nesuveikė 😀.

Beje, jei jau prakalbom apie marichuaną ir hipius, tai galiu pasakyti, kad hašišo Maroke gauti yra daug lengviau nei alkoholio. Einant gatve neretai koks vietinis prilimpa ir šnabžda: „šiš... hašiš...“ tik norėk. O alkoholio nusipirkti ir reguliariai dėl dezinfekcijos pavartoti būtina ir privaloma, bet kartais biškį sudėtinga: dideliuose miestuose supermarketuose – be problemų, bet kaimeliuose alkoholio parduotuvių nėra arba jos labai užsislėpę, tai kol surandi... žmonių jose nedaug, moterų iš viso nerasi, į mane ten kreivai žiūrėdavo... o dar blondinė 😀. Pas juos turbūt gėda pirkti alkoholį – jis įdedamas į juodus nepermatomus maišelius. Turbūt, kad kaimynai nematytų ką parsineši. Be to, čia importuoti gėrimai yra nepagrįstai brangūs.

Dar būtinas ritualas Essaouiroje paragauti šviežios žuvies ir jūros gėrybių pakrantėje prie uosto esančiose krautuvėlėse. Ten su higiena labai prastai (nors visur Maroke prastai su higiena) ir pirmas įspūdis gali atbaidyti, bet tiek daug, taip skaniai ir nebrangiai jūros gerybių prisivalgėm. Kadangi virškinimas nesustreikavo, tai kitą dieną vėl ten ėjom. Tik po pavalgymo vis „įkaldavom“ po 50 gr. dėl dezinfekcijos ir neturėjom per dvi savaites jokių problemų dėl virškinimo. O Essaouirą būnant Maroke aplankyti PRIVALOMA!

Apie Marakechą turbūt net neverta pasakoti – nenupasakojamoji Djemma Al-Fna aikštė, didžiausias turgus, nerealaus skonio apelsinų sultys (daug daug) ir vakarinis tūsas su berbekiu... tikrai žodžiais nenupasakojama – patirti reikia. Čia apelsinų sulčių mylėtojų rojus (gerdavom jas litrais) – sunku net apibūdinti jų skonį – tokios saldžios, kad kartais atrodydavo vos ne cukraus pridėta (o gal ir pridėta). Djemma Al-Fna aikštė – iš viso tarsi atskiras pasaulis. Ir ko tik čia nėra: įvairiausių prekių pardavėjai, arabiškų šokių šokėjai, chna paišytojai, dainininkai, istorijų pasakotojai, fokusų rodytojai, muzikantai, būrėjai, gyvačių kerėtojai... eidamas pro šalį nepastebėdamas gali drąsiai ant kokios kobros užlipti 😀. Sakoma, kad ši aikštė – didžiausias pasaulyje barbekiu po atviru dangumi. Tikrai kiekvieną vakarą ši didžiulė aikštė pavirsta tokio pat dydžio restoranu: atsiranda nešiojamos virtuvėlės, stalai ir suolai, kalnai įvairiausio maisto. Ir vietiniai, ir turistai šurmuliuoja ir valgo po vienu stogu. Tiek daug maisto ir valgytojų vienoje vietoje kažin ar kur esu mačiusi.

Marakecho turgus laikomas žymiausiu visame Maroke ir didžiausiu visoje Afrikoje, o jo medina judresnė nei Essaouirios ar Feso, nes leidžiamas eismas. Šią mediną sudaro keletas pagrindinių pasažų ir daugybė mažyčių gatvelių. Ji turi aiškią planinę struktūrą, akligatvių galima išvengti stebint praeivių srautą, tai net beveik ir nepasiklydome 😀. Nors betvarkės, smarvės ir chaoso daug. Marakech yra antras pagal dydį Maroko mietas (po Casablancos) ir vienas iš keturių „Maroko imperatoriškųjų“ miestų (kiti – Fes, Meknes, Rabat). Mečetės, minaretai, įspūdingi karaliaus rūmai su kiemeliais ir fontanais... Ir tikrai Marakech yra „raudonasis miestas“, kad jau visi žymesni Maroko miestai turi spalvas.
 

Marakeche išsinuomavom mažiuką mašiniuką „Kia Picanto“ penkioms dienoms, kad iš lėto nukeliauti iki Feso (o ten be auto turėjome dar keletą paskutinių dienų praleisti). Nuomos agentūrų ten nėra tiek daug kaip Europoje. Pasiklausėm pas vietinius, nurodė mums kažkokį naujesnės statybos biurų kvartalą (Gueliz), kuriame ėjome jų ieškoti. Nuomos agentūros, jei gerai pamenu, ten vietinės, nežinomos. Aišku radom ne vieną, derėjomės, bet niekas „nenumušė“ kainų, kažkam skambinėjo – ryškiai visi pernuomavo kažkieno kito mašinas. Susiradom dar vieną dėdę, kuris pats buvo „viršininkas“ ir gana lanksčiai žiūrėjo į derybas. Suderėjom neblogą kainą, tik bėda ta, kad pasiimam auto Marakeche, o grąžinam tai Fese (už 600 km). Turės kažkoks diedukas atvažiuoti traukiniu į Fesą ir mūsų mašiną parsivaryti atgal. Už tai turėjom jam primokėti vos ne tokią pačią kainą, kiek nuoma kainavo. Bet suderėjom.

 

Dar tiesa, Marakeche aplankėme Yves Saint Laurent vilą – Jardin de Majorelle. Nu toks labai iščiustytas botanikos sodas – tikra ramybės ir gaivos oazė purviname ir triukšmingame Marakeche – su daug bambukų, visokiausių dydžių bei formų kaktusų ir kitokio augančio egzotinio gėrio – bet šiaip tai biškį kičinis reikalas. Nežinau, kodėl mums nepatiko, prisimenant tai viskas gražiai atrodo...  gal todėl, kad man natūrali, o ne sukultūrinta ir dirbtinai suformuota gamta patinka. Nu, spręskit patys pagal nuotraukas 😀