Marokas 2010 arba niekas neįskaičiuota. I dalis

Jeigu Jums pabodo Europa, o Azija ar Pietų Amerika dar yra per toli, bet jau norėtųsi egzotikos, tai Marokas kaip tik Jums! Ir net jeigu galvojate, kad „kas ten gali būti įdomaus: chaosas, šiukšlynai, priekabūs arabai ir nieko įdomaus kaip Egipte ar Tunise“, tai labai klystate. Čia visai kitaip. Neįsivaizduoju kaip aukščiau paminėtose šalyse galėtumėte savarankiškai keliauti automobiliu ir jaustis laisvai bei saugiai, bet... apie viską iš eilės. 

Planas keliauti į Maroką savarankiškai kilo gerokai anksčiau su draugais keliaujant Italijoje, juk labai smagu dar vienoms atostogoms nepasibaigus pradėti planuoti kitas. Tačiau mūsų kompanija iširo, norintys į Maroką likome tik dviese. Man atrodė, kad keliauti dviese yra nesaugu, juk Afrika, musulmonai ir šiaip visokių baimių apie tą šalį buvau prisiskaičiusi. Netgi viena pažįstama, gyvenanti Casablancoje, nepadėjo man apsispręsti, pasakojo keletą jai nutikusių ne itin malonių istorijų. Bandėm ieškoti kompanijos, tačiau nesėkmingai – nieko daugiau ši šalis nesužavėjo. Galų gale nusprendėm važiuoti dviese – kaip bus taip bus.

Keliauti nusprendėm rudenį (2010.09.29 – 10.13), jau senokai, bet bandysiu kažką prisiminti, nes šios kelionės prisiminimai iškyla aiškiau visų kitų vėlesnių kelionių. Orai tokiu metų laiku turėjo būti puikūs – kaip lietuvišką vasarą (mes dažnai mėgstam keliauti pavasarį arba rudenį – sezono pradžioje arba pabaigoje, kai dar šilta, bet ne per karšta ir turistų srautas būna gerokai sumažėjęs). Nors temperatūra ten labai skirtinga: prie vandenyno, kalnuose ir dykumoje gali skirtis daugybe laipsnių. Pagal prognozes, tik lapkritį ir kovą čia galima tikėtis kritulių. Beje, paprastai tokiu metų laiku, rugsėjo antroje pusėje iki spalio vidurio musulmoniškuose kraštuose būna ramadanas, todėl reikėtų pasidomėti ir vengti keliauti jo metu, nes gali kilti nenumatytų trukdžių. Tais metais ramadanas kaip tik baigėsi anksčiau, mums labai tinkamu laiku (2010.08.11 – 09.10), tad po jo iškart ir šovėme.

Maršrutui pasirinkome važiavimą ne pakrante, nes man pasirodė nelabai verti dėmesio Rabat ar Casablanca, o labai norėjosi būtinai nors kampeliu pamatyti tikrąją Sacharą. Taigi, maršrutas buvo maždaug toks: Agadir – Le Gzira – Agadir – Essaouira – Marakech – Cascades d'Ouzoud – Ouarzazate – Ait Benhaddou – Ouarzazate – Todra Gorge – Dades Gorge – Sachara (Merzouga) – Ifrane – Fes – Volubilis – Moulay Idris – Meknes – Fes.    

                 

Skridom į Agadirą, kuris nevertas jokio dėmesio, bet kadangi turėjom ilgas atostogas, norėjom porą dienų ramiai „adaptuotis“ prie naujos šalies ir jų chaoso bei keistų musulmoniškų papročių. Nusileidus lėktuvui gavom šiokį tokį šoką. Nors esame buvę Egipte, Tunise ir pan., bet taip savarankiškai keliauti tuose kraštuose, žinoma, neteko. Jau oro uoste pasijautė arabų „čigoniškumas“: visi įkyriai lenda, šaukia, vienas per kitą rėkia, siūlo savo paslaugas, žodžiu, nežinai kuo čia tikėti, o jau temsta (nors dar tik 18.30 val.), reikia kažkaip iki viešbučio dasikasti – nenorim traukti į naktį. Galų gale nenusiderėję sėdom į kažkokį taksi (oro uoste ar stotyje nusiderėti nedaug šansų). Nemažą kelio gabalą nuo oro uosto iki Agadiro sėdėdama ant galinės sėdynės visą laiką galvojau: „ir kas mane čia nešė...“. Paskui po truputį apsipratom su viskuo. Visgi gerai, kad turėjome porą dienų kurorte – Agadire, kuris ne taip labai skyrėsi nuo visų kitų pasaulio kurortų, t.y. viskas gan vienodai: daug turistų, dideli viešbučiai... nieko įdomaus, bet už tai nesijauti iš karto kaip musė išmesta iš barščių. Netgi kainos panašios į kitų kurortų, tikimės, kad neturistinėse vietose bus gerokai pigiau. Pirmą naktį paryčiui mus visai neromantiškai pažadino iš minareto sklindantis įkyrus muedzino kvietimas maldai. Pagalvojau, kad jeigu šitaip kasnakt – tai supyksiu :). Bet šiaip tai keltis visai smagu – išsimiegojom belekiek, atsikėlėm 9 val. ryto, o Lietuvoje būtų jau 12 val. Trijų valandų skirtumas. Mums, tikroms „pelėdoms“, tai tinka! Šiaip Agadir yra portugalų įkurtas uostas, garsėjęs prekyba prieskoniais, datulėmis ir auksu, o dabar – Maroko turizmo perlas. Todėl ir neįdomus 😀.

Agadire teko pirmą kartą paragauti garsiosios mėtų arbatos, kurią visur ir visada geria marokiečiai. Pavyzdžiui eini pro vietinę kavinę, o ten visi staliukai užsėsti vyrų (vietinės moterys kavinėse nesilanko, sėdi su vaikais namuose prie puodų) ir jie visi geria ne alų, kaip pas mus, o iš mažų „čerkelių“ – mėtų arbatą. Ta arbata be galo aromatinga ir saldi, net tiršta kaip koks sirupas. Užplikomas kuokštas šviežių mėtų, ir iš arbatinuko iš aukštai arbata pilama į „čerkelę“ (mažą stiklinį puodelį), o pilant arbatinukas dar kilnojamas aukštyn žemyn, tada iš „čerkelės“ supilama atgal į arbatinuką, ir taip tris kartus. Po paskutinio įpylimo ji net užputoja. Iš pradžių atrodė ryškiai per saldi ir per stipri, bet paskui kai pripratom – gėris... ir atgaivina, ir troškulį numalšina. Net grįžę namie bandėm taip gaminti, bet nesigauna, ne tas. Dar Agadire pirmą kartą ragavome tadžino (tajine) – tai tradicinis marokiečių patiekalas – troškinys iš daržovių, mėsos arba jūros gėrybių, gaminamas ilgai ant žarijų specialiame kūgio formos moliniame inde. Tų tadžinų kelionės metu prisiragavome visokiausių, nes tai populiariausias karštas patiekalas. Čia, vietinių parekomenduoti, susiradome tokią toli nuo centro esančią užeigą, kur atseit geriausi tadžinai gaminami. Valgėme tadžiną su aviena, kurios abu nemėgstame („nedaėjo“ išsiaiškinti kokia bus mėsa), bet buvo visai valgomas – tikrai neblogas, atsižvelgiant į tai, kad avienos negaliu įsidėti į burną, šitą įveikėme. 

Pradžioje kelionės iki Essaouirios ir Marakecho buvome suplanavę važiuoti autobusais, nes ten turėjome nakvoti po dvi naktis, o keliauti aplink šiuos miestus nebuvome numatę – norėjom kaip reikiant juose pasižvalgyti, todėl taip atrodė daug patogiau. Maroke ir automobilių nuoma yra gana išplėtota, bet autonuoma ir benzinas nėra labai pigūs, populiaru autobusai ir taxi (tikrai nebrangu). Beje, taxi yra dvejopi: grand taxi – važiuoja į užmiestį, dažniausiai senas „mersas“ galintis vežti net 6 žmones, ir petit taxi – kiekviename mieste vienodos spalvos mažiukai mašiniukai važiuojantys tik miestukų viduje – dar pigesni. Pavažiuoti miesto ribose kainuoja vos kelis litus (nors jeigu stabdai stoties rajone ir dar su lagaminu – tada tarifas didelis). Taxi reikia priminti įjungtų skaitliuką 😀. Jeigu nuomotis automobilį, eismu skųstis tikrai negalima – jis vyksta maždaug pagal taisykles. Gal dėl to, kad mašinų nėra tiek daug kaip, tarkim, Italijoje, problemų nei su vairavimu, nei su parkingu neturėtų būti. Na gal Marakeche kiek daugiau tų „pypsinčių“, bet pvz. jeigu kam teko vairuoti automobilį Palerme (Sicilija), tai čia jau galėtų važinėti užsimerkęs 😀. Svarbiausia vairuojant visada sustoti prie „STOP“ ženklo. Leistinas greitis mieste 60 km/h, užmiestyje 100 km/h.

Iš Agadiro labai norėjau aplankyti Le Gzira paplūdimį, apie kurį buvau skaičiusi keliuose kelionių dienoraščiuose. Kadangi atstumas iki ten nuo Agadiro apie 160 km (paplūdimys yra apie 10 km nedavažiavus iki Sidi Ifni), išsinuomavom vienai dienai mašiniuką iš kažkokios vietinės agentūros. Atrodytų nieko labai jau įspūdingo toje Le Gziroje nėra, jeigu esi matęs Portugalijos pakrančių uolas ir kitur Europoje panašių vietų yra, bet šitos vandenyno ir vėjo sukurtos skulptūros – arkos turi kažką tokio užburiančio. Čia labai erdvus laukinis pliažas – plati smėlio juosta, beveik nėra žmonių, tik viena kita porelė, tokie užsihipnotizavę nuo to grožio kaip mes.... gera aura kažkokia. Kitur tokius vaizdus gali pamatyti tik iš vandenyno, reikia plaukti laiveliu, o čia gali ramiai vaikščioti pakrante tiesiog po uolomis ir gėrėtis. Tikrai rekomenduočiau nulėkti visiems.