Marokas 2010 arba niekas neįskaičiuota. III dalis

Maroke tu būtinai gausi „gidą“ – įkyrų vaikigalį, kuris primygtinai stengsis tau „padėti“, palydėti ir nukreipti, kad nepasiklystum. Kaip ir nemokamą 😀. Nori tu to ar nenori. Prie tavęs prieis, prilips, „prisibintuos“, pradės kalbinti. Nesvarbu, net jei tu į visus jo klausimus atsakinėsi lietuviškai, purtysi galvą ar net pradėsi garsiai keiktis kantrybę praradęs, tave jis lydės iki pat namų, nors net nežinos kur gyveni. Žodžiu turėjom tų „gidų“ visur, bet įsimintiniausi buvo Marakeche. Vienas atvykus mus „lydėjo“ į viešbutį – riadą, kuris buvo už 3 metrų nuo mus išleidusio taxi, o paskui kaulino pinigų. Kitas bandė padėti vėlai naktį grįžtant namo iš medinos, net išsigandau tada jo įkyrumo. Kita vertus, kaip tik tada supratau, kad netgi vaikščiojimas vidury nakties tamsiausiais Marakecho medinos užkoboriais yra pats saugiausias dalykas, palyginus su tokiu pasivaikščiojimu Europoje arba, tarkim, Kauno senamiestyje ar Šančiuose. Nors tuntai būreliais stovinčių vyriškų akių ir spokso į tave (moteriškės ten juk ne gatvėse, o prie puodų sėdi), bet realaus pavojaus tikrai nėra. Nesijaučia nei agresijos, nei priekabiavimo, nei dar kažko tokio. Turbūt tai musulmoniškas auklėjimas ar tiesiog pagarba turistui. Tas nesaugumo jausmas buvo mano didžiausia baimė prieš kelionę, bet dabar drąsiai galiu pasakyti, kad Maroke, netgi vienai moteriai, yra visiškai saugu. Aišku reikia gerbti ir juos, neprovokuoti – nevaikščiojau mieste su mini šortais ar atviromis palaidinėmis su petnešomis. Bet čadrų ar sijonų iki žemės irgi nešioti nebūtina – reikia tiesiog padoriai atrodyti. Beje, iš tikrųjų marokiečiai labai draugiški ir paslaugūs. Įkyrūs ir priekabesni tik Marakeche, na gal dar Fese, kitaip tariant ten, kur labai daug turistų – čia bando iš jų pasipelnyti. Mažesniuose miesteliuose vietiniai gyventojai labai malonūs ir paprasti. 

Cascades d'Ouzoud (kriokliai) – verta dėmesio vieta. Nors patys kriokliai nėra labai įspūdingi savo dydžiu, bet čia tikrai magiška vieta. Kažkuo primena Plitvicos nacionalinio parko (Kroatija) krioklius, bet ten plotas didesnis ir ežerėlių daug, ir vanduo smaragdinis, ir šiaip labai žalia gamta, o čia Afrika juk, čia kitaip, skurdžiau, bet turi ši vieta aurą kažkokią. Kaimelis yra aukštai, ant kalno, o kad pamatyti visą krioklių grožį reikia laipteliais ir takeliais nusileisti žemyn. Pasilikome tame kaimelyje nakvoti, prie pat krioklių. Tai buvo mūsų vienintelė nesuplanuota nakvynė. Nors jeigu tik dieną trumpam užsukti į Ouzoudą – nežinau ar verta. Atvykus dieną ten buvo krūvos turistų, autobusai, kuriuos pamačius man norisi dingti kuo toliau. Bet vakarop, kai pasilikom – labai žavu: mažytis mažytis ištuštėjęs kalnų miestelis su savo ramiu verdančiu gyvenimu, futbolą žaidžiančiais vaikais (Marokas juk futbolo mylėtojų šalis!), mėtų arbatą po medžiu geriančiais diedukais... Toks ramus geras vakaras. Gal todėl, kad nieko iš tos vietos nesitikėjom, liko labai geras įspūdis.

 

Labai įspūdinga buvo mūsų kelionė nuo Cascades d'Ouzoud iki Ouarzazate. Iš Marakecho ji būtų buvusi sklandi, nes važiuotume žemėlapyje aiškiai pažymėtu pagrindiniu keliu, kuris eina įspūdinga Tizi-n-Tichka kalnų perėja esančia 2260 m. aukštyje. O mes sugalvojome važiuoti per Aukštuosius Atlaso kalnus ir nukirsti kampą, nes žemėlapyje rodė nors ir neryškų, bet... keliuką. Tai vat tokio kelio su tokiu automobiliuku dar gyvenime neteko niekur važiuoti ir tikiuosi, kad neteks. Kai atvykom į Ouarzazate ir viešbutyje pasakėm kokiu keliu atvykom su mažiuku mašiniuku, jie išpūstom akim žiūrėjo ir negalėjo patikėti. Tas kelias yra labai pavojingas, nelabai naudojamas ir niekam nerekomenduotinas, galėjo koks nors „riedulys“ užsiristi mums ant kelio ir ji visiškai užtverti... bet užtai baisiai gražus. 

Nuo Ouzoud iki Demnat kelias buvo normalus, o paskui vis labiau vingiuotas, kol staiga iš lygios dangos asfalto pasidarė senas nutrupėjęs asfaltas vietomis pereinantis į žvyrkelį, o kai kur į duobes ar vos ne griovius. Iš pradžių manėm, kad tokia bus tik atkarpa, tik per kaimelį, bet paskui kuo tolyn tuo blogyn, o paskui ir baisyn. Vietomis kelias netgi „dingdavo“, paskui vėl atsirasdavo :), daug kur net neasfaltuotas, einantis pakriaušėmis ir skardžiais... Ir dar reikia nepamiršti kad jis eina aukštai – kalnais! Ir taip 100 km važiavom gal 3 valandas. Tik, ačiū Dievui, kad važiavom ne vakare ar naktį, bet už tai kokių potyrių patyrėm! Kelio baisumą atpirko neregėtai gražūs kalnai ir slėniai, vis besikeičiantis peizažas, malonūs besišypsantys uždarų kalnų kaimelių žmonės. Tikrai Aukštieji Atlasai – nerealių spalvų, grožio ir dydžio kalnai. Yra čia ir žalumos, ir labai gražių pušų slėnių, ir alyvuogių giraičių, ir labai stačių įvairias formas primenančių kalnų. Uolos ten pačių įvairiausių spalvų: raudonos, ryškiai rožinės, baklažano, sodriai violetinės, burokėlių... Bet tas kelias... jame beveik nesutikom mašinų. Galiausiai apie 50 km važiavom iš viso vos ne žvyrkeliu sutikdami vos kelis džipus. Su tokiu „pirdalietu“ kaip mūsų mašiniukas buvo vos gal viena pasiklydusi turistų pora. Ir kiek buvo džiaugsmo kai šis kelias baigėsi ir išlindom į didžiuosius Ouarzazate slėnius ir lygumas! Tai gal šio kelio ir nerekomenduočiau, nors... (gerai viskas, kas gerai baigiasi) 

Ouarzazate mes pavadinom „lietuvišku alytum“ (nieko asmeniško :)). Beveik kiekvienoje kelionėje kokį nors miestą mes „alytum“ pakrikštijam – tai reiškia toks pilkas ir nelabai įdomus naujos statybos miestas be istorijos (senamiesčio) ir be veido. Tik aplink Ouarzazate gražu – kiek akys aprėpia didingi slėniai, kasbos (kasbah – pilis, tvirtovė), o tolumoje matyti kalnai. Sakoma, kad Ouarzazate yra „dykumų vartai“, turbūt todėl, kad iš čia veda keliai į Zagora ir Merzouga, t.y. į dykumą. O šiaip tai vakarietiškas miestas, kuriame net yra „Atlas Studios“ kino studija.

Dar buvom nuvykę į Ait Benhaddou garsiosios tvirtovės pažiūrėti, kuri yra viena iš didžiausių tvirtovių arabų pasaulyje. Ji įsikūrusi prie buvusio karavanų kelio iš Sacharos į Marakechą. Norint patekti į tvirtovę reikia bristi per Ouarzazato upę, kuri mūsų viešnagės metu buvo visiškai išdžiūvusi 😀. Šioje kasboje ir jos apylinkėse buvo filmuojamas „Gladiatorius“, „Aleksandras Makedonietis“, „Mumija“ ir daug kitų Holivido filmų. Dauguma tvirtovės gyventojų dabar gyvena šiuolaikiniame kaimelyje kitoje upės pusėje, bet dešimt berberų šeimų vis dar gyvena toje tvirtovėje. Viena vietinė šios tvirtovės gyventoja mus labai įtikinėjo, kad čia tikrai buvo „gladiatorius“, net rodė ant sienos pakabintas nuotraukas su Russel Crow 😀. Nu graži tvirtovė, nes nuvykom vakarėjant – apšvietimas nuotraukoms tobulas, bet šiaip tai gana turistinis objektas, o kur daug turistų – ten jau pusė įdomumo dingsta (jeigu ne visas).

Į dykumą, kaip minėjau, galima važiuoti arba į Zagora, arba į Merzouga. Mes pasirinkom Merzouga. Kelias iki Merzougos vadinamas „100 tvirtovių keliu“. Ir tikrai pakelėse stovi slėnių ir klajokliškų berberų oazių apsuptos kasbos, auga palmių giraitės. Vaizdai super gražūs, nuolat keičiasi, vieni už kitus įspūdingesni. Gali fotografuot kas šimtą metrų! Nuo Ouarzazate iki Merzouga ilgas kelias – tiesiai yra virš 400 km, o mes dar planuojam užsukti į du tarpeklius. Daug skaičiau apie Todra tarpeklį, bet tik keliose vietose – apie Dades. Ir jau iš karto galiu pasakyti, kad pirmasis yra visai nevertas dėmesio.

Dades Gorge – mums baisiai baisiai patiko. Nuo pagrindinio kelio Ouarzazate – Merzouga ties Boumalne Dades reikia sukti į kairę ir iki galo važiuoti beveik pusšimtį kilometrų, o paskui vėl grįžti iki to pagrindinio kelio tiek pat atgal. Nuo posūkio iki Dades yra 27 km., bet privalu važiuoti iki pat galo – iki Msemrir (viso 46 km.). Kadangi aš nesu buvusi anapus Atlanto, tai galiu drąsiai pasakyti, kad kažkur tarp Dades ir Msemrir yra beveik netikėtai atrastas Maroko „Grand Canyon“. O gal ir dėl to, kad apie šią vietą radom labai nedaug informacijos, ir netgi kažkur pusiaukelėje jau beveik norėjom apsisukti, ši vieta paliko baisiai didelį įspūdį. Pirma kelio dalis gal ir nebuvo labai įspūdinga, jau tiksliai nebepamenu, tik įstrigo labai intensyvių spalvų kalnai, bet kuo toliau tuo labiau gamtovaizdis stebino, atsiverdavo nauji slėniai, kanjonai, net nesuprasi ar jie vėjo, ar lietaus ar dar kieno išgraužti... Buvau tik kažkuriam kelionės dienoraštyje skaičiusi, kad „15 km ruožas tarp Dades Gorge ir Msemrir pats įspūdingiausias Maroke“, o „Msemrir – kaip pasaulio kraštas“. Ir tai tikra tiesa. O galų gale kelias, nuvažiavus apie 50 km, kažkokiame kaimelyje tiesiog taip ir užsibaigia... į niekur. Visiškas civilizacijos pakraštys. Primygtinai siūlau čia užsukti, ir tam suplanuoti bent porą valandų, nes keliukai tikrai įspūdingi, kai kur sunkiai pravažiuojami, bet vaizdai atperka viską. Čia tikrai buvo pilnos kelnės laimės... ir jokia fototechnika tam perteikti yra bejėgė.

Todra Gorge – mums visai nepaliko jokio įspūdžio, nebent, kad tai labai turistų nutrypta vieta. O gal dėl to, kad mes įspūdingų kalnų jau prisižiūrėjom kelyje nuo Cascades d'Ouzoud iki Ouarzazate ir Dades Gorge. Šis tarpeklis prie pat miestelio. Nuo pagrindinio kelio iki jo reikia pasukti į kairę apie 16 km ties Tinghir. Čia iš karto mus pasitiko intensyvus eismas, o įkyrūs vietiniai pravažiuojančius stabdo, siūlo kažką pirkti. Parkingas mokamas. Nežinau kaip kitiems, bet man pats gražiausias objektas nublanktų, kai prie jo pamatai tuntus turistinių autobusų, įkyrius pardavėjus prekiaujančius niekais, turistinius restoranus pastatytus kone tarpeklio viduryje ir pilna pilna žmonių. Dar kažkokie remonto darbai vyksta: ar ten kalnus stato, ar griauna, ar upę tiesia... 😀. Nerekomenduočiau.