Marokas 2010 arba niekas neįskaičiuota. V dalis

Paskutinės dienos (jau be automobilio) liko pažinčiai su Fesu. Pirmiausiai, Fes – tai didžiausias išlikęs ir geriausiai išsilaikęs senamiestis visame musulmonų pasaulyje, ir čia neturi jokių šansų nepasiklysti 😀. Nors sakoma, kad medinoje yra dvi pagrindinės gatvės į kurias srautas anksčiau ar vėliau atneš, kad yra kažkokia sistema ir ją galima „įkirsti“, tai mums niekaip nepavyko. Kita vertus, čia gal net būtina pasiklysti, tiesiog eiti, dairytis, stebėti, jausti, užuosti...  O stebėti čia tikrai yra ką. Čia mažiausiai 500 metų senumo pasaulis su 10 000 gatvių labirintu be jokių automobilių, tik žmonių jūra. Čia tikrai baisiai didelė ir klaidi medina, o tiksliau net dvi medinos: Fes Jdid ir Fes el Bali (didžiausia pasaulyje vientisa miesto vienovė be eismo). Kaip ir kitų miestų medinos, ši yra apjuosta labai aukšta tvora ir turi daug įėjimų, o pagrindiniai medinos vartai Bab Bon Jeloud. Klaidžiodamas tų gatvelių labirintais tikrai pasijauti kaip viduramžiuose, kažkokiame stebuklingame pasakų pasaulyje iš „tūkstančio ir vienos nakties“... tikrai, neperdedu. Margaspalviai arabiški ornamentai, spalvota „kuklusklaninė“ vietinių gyventojų apranga, riestanosiai aladino batai dabar vadinami babušais (baboush), įvairiausi prekeiviai ir prekės – nuo prieskonių, marinuotų gėrybių, gyvų vištų iki rietimų margiausių audinių, įvairiausių odinių gaminių ir dar bala žino ko... Beje, gerai, kad mes gyvenome ne medinoje, nes neįsivaizduoju kaip sutemus tuose siaurų gatvelių labirintuose reikėtų rasti savo viešbutį. 

Dar teko čia matyti vietinių laidotuves, einant siaurutėle medinos gatve pro pat mus procesija giedodama pranešė negyvėlį ant kažkokių neštuvų visiškai be jokio karsto, tik suvyniotą į baltą drobę. Keistas reginys... negi taip ir laidos?

Būtina ir privalu būnant Fese pamatyti garsiąsias odos raugyklas (tanneries), nors gal ir ne pats maloniausias reginys akiai ir nosiai 😀. Nudirtos gyvūnų odos čia rūgsta įvairiuose skysčiuose: karvių šlapime, paukščių išmatose ir panašiuose mišiniuose iš plytų ir molio sulipdytose cisternose, kitos jau džiūsta saulės atokaitoje, trečios mirksta iš natūralių medžiagų pagamintuose dažuose. Ir dar tuose visuose š... iki alkūnių murkdosi darbininkai, tas odas raugia, dažo, nešioja, perkėlinėja, tvarko... paskui iš jų kažkas siuva įvairius gaminius: pufus, rankines, diržus, striukes... tik pirk. Kvapas žodžiais nenupasakojamas, o ir vaizdas įspūdingas. Kad tą visą „grožį“ pamatytum iš viršaus, turi užsikabaroti ant kokio namo (krautuvės) stogo – ten beveik visi aplinkiniai pastatai turi „stebėjimo“ terasas atviras turistams. Į terasą tenka lipti pro įvairiuose pastato aukštuose esančias odos gaminių krautuvėles, kuriose tu, be abejo, turi viską pirkti. Pavyzdžiui, nusipirkau rankinę, tikrai įdomi, kokybiška, gera, dar nusiderėjau kelis kartus kaip ir už viską Maroke, bet nežinodama kartu nusipirkau ir tą kvapą 😀, kurį grįžus namo teko vėdinti kelis mėnesius. 

 

Kita vertus, kvapas ten nebuvo toks baisus kaip tikėjausi, bet įsivaizduoju koks jis būna vidurvasarį 😀. Kvapui užmušti vietiniai duoda po nosim pasikišti mėtos šakelę, bet ką ta mėta prieš tokią smarvę. Odos raugyklos lygtais yra dvi: didžiosios ir mažosios. O gal net ir trys – kažką tokio, pamenu, vietiniai mums paišė žemėlapyje. Didžiąsias raugyklas, pasirodo, valdo 18 šeimų, o jose dirba 350 žmonių. Ir tuose š... visą dieną besimurkdančio darbininko darbo užmokestis yra 10 eurų per dieną. Kažkaip žiauru, kai stebi ten apačioje raugyklose zujančius ir iki ausų murzinus žmones, kurie turbūt visą gyvenimą to kvapo nenusiplauna ir neišsivėdina. Raugyklų be „gido“ turbūt nebūtume radę, nors sakoma, kad rastum pagal kvapą 😀.

Fes dar yra vadinamas „Afrikos Atėnais“ ir tai vienintelis išlikęs tikras viduramžių miestas, be abejo, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Tai seniausias Maroko imperatoriškasis miestas ir pirmoji arabų dinastijos sostinė. Tikrai įspūdinga vieta, tik truputį gaila, kad dėl subjurusio paskutinėmis dienomis oro ne viską spėjome pamatyti. Išskridom iš Fes lyjant. Gal ir gerai – ne taip sunku išvykti. Ir tikrai žinau, kad mes čia grįšim!

Jeigu reikėtų sudaryti mano rekomenduotinų lankytinų vietų top penketuką, tai jis atrodytų taip: Essaouira, Sachara (Merzouga), Dades Gorge, Le Gzira, Marakech, Cascades d'Ouzoud. Visa kita neprivaloma 😀. Kitam kartui aplankyti dar liko mėlynasis Chefchaouen ir Tangier.

Į ką dar reikėtų atkreipti dėmesį? Perkant skrydį reikėtų žinoti, kad pasas turi galioti dar 6 mėn. grįžus iš Maroko. Susikalbėti ten pavyks tik prancūziškai (arba gestais), angliškai – nelabai. Reikėtų turėti omenyje, kad čia draudžiama fotkinti valstybės įstaigas ir pareigūnus. Lauktuvėms: keramika ar sidabriniai papuošalai, kurie kiekviename mieste bus kitokie, saviti; baboush – įvairiausių formų ir spalvų odinės šlepetės; argano aliejus ir iš jo pagaminti: muilas, kosmetika, kvepalai ir t.t. netgi medus. Rekomeduotina į Maroką vežtis smulkių lauktuvių: saldainių, tušinukų... O svarbiausia nusiteikti patirti kuo daugiau nuotykių!

* truputis skaičių:

1 litas = maždaug 3 dirhamai (kainas apytikriai daliname iš trijų)

1 ltr. benzino – 10,3 dirhamo

auto nuoma „Reno Clio“ vienai dienai iš Agadyro (su full insurance ir kondicionierium) – 35 eur

nuvažiuota Agadir – Le Gzira – Agadir 350 km, kuras 270 dirhamų (85 Lt)

autobuso bilietas Agadir – Essaouira (175 km) apie 14 Lt asmeniui

autobuso bilietas Essaouira – Marrakech (180 km) apie 17 Lt asmeniui

jūros gėrybių padėklas dviems Essaouiroje (maždaug 4 rūšių ir dydžių krevetės, sardinės, dorada, kažkokia labai skani raudona snapper fish, didelis krabas) su daržovėmis ir cola – 250 dirhamų

kuklesnis jūros gėrybių padėklas dviems Essaouiroje kitą dieną – 160 dirhamų

pigiausios apelsinų sultys Djemma Al-Fna aikštėje kainavo – 3 dirhamai/stiklinė

butelis 1,5 ltr. apelsinų sulčių – 20 dirhamų

alus “Flag” – 9-13 dirhamų

viskis supermarkete 0,7 ltr. (dezinfekcijai 😀) – 135 dirhamai

tadžino arba kuskuso porcija – apie 30 dirhamų

harira (tradicinė tiršta sriuba) – 5 dirhamai

labai sočiai Fese pavalgyti galima už 70 dirhamų (sriuba, kuskusas su vištiena, cola, kava, desertas)

poros valandų trukmės kelionė su kupriais į dykumą pasitikti saulės – 200 dirhamų / asmeniui

„Kia Picanto“ penkioms dienoms (1,4 ltr. benzinas su kondicionierium) su parvarymu iš Fes – 200 eur

per penkias dienas išnuomotu automobiliu nuvažiuota 1710 km, kuras 1080 dirhamų (340 Lt)

viso per Maroką nuvažiuota apie 2400 km (iš jų – 2060 km automobiliais ir 350 km autobusais)

 

Marokas 2010 arba niekas neįskaičiuota. IV dalis

Kuo arčiau iki Merzougos, tuo labiau jautėsi, kad tolstam nuo turistinių vietovių ir kai kurie kaimeliai buvo baisiai panašūs į tikrą Afriką (kuri, galvojom, kad yra gerokai į žemyno pietus 😀). Visai juodi žmonės, netgi miestukų išplanavimas labai priminė matytus filmuose: per miestelį eina pagrindinė gatvė, šalikelėse stovi sukriošę namai, laksto basi murzini pusnuogiai vaikai... Sunku apibūdinti, bet čia viskas kitaip. Baltų žmonių nesimato, jie čia turbūt gerokai rečiau pravažiuoja. Sustojom pakelėje pas dėdulę nusipirkti bananų – jau jis kitaip žiūri į baltą žmogų, ne taip kaip įkyrūs arabai turistiniuose rajonuose. Neprisimenu tų vietovių pavadinimų, bet pravažiavom kažkokių keistų kauburėlių (sakyčiau didelių kauburių) laukus. Gal kokios druskos ar smėlis? Net fotkių nepadarėm, nes labai pustė – jau Sachara netoli, ir vėjas vis didėja, o smėlio vis daugėja... Dar pravažiavom tokį miestelį, kuriame buvo keistos mados (niekur kitur Maroke nematėm) – visos moterys vaikščiojo įsisupę tarsi į gipiūrines baltas užuolaidas. Pravažiavom Erfoud, Rissani. Prieš smėlingąją Sacharą prasidėjo hamada* tokia tamsi, plokščia ir bekraštė...

Merzouga – Sacharos pradžių pradžia. Iš šio miestelio organizuojamos kelionės kupranugariais į dykumą. Nors sako, kad kopos čia turistų numindytos, bet užtai prie pat miestelio ir didelės (Erg Chebbi**). Kadangi šiandien buvo intensyvi diena, prie pat Merzougos hamadoje mus užklupo saulėlydis (nespėjom jo pamatyti dykumoje). Į savo riadą atvykom jau temstant. Supratom, kad ilgesnė kelionė į dykumą nepavyks, nes kupranugariais išjoti su nakvyne dykumos oazėje reikia iki 15-16 val., bet užtai mes galim joti kupranugariais ryte pasitikti saulės! Šiaip į dykumą organizuojamos įvairios kelionės: ryte (pamatyti saulėtekį), vakare (saulėlydį), su nakvyne, be nakvynės, su kupranugariais, su džipais... kiekvienam pagal turimą laiką ir norus. Mūsų riadas buvo miestelio pakrašty prie pat dykumos, o jame atrodo net ore jaučiasi, kad dykuma šalia. Įstrigo toks labai „minkštas“ oras. Ir dar keistas jausmas, kai viskas aplink apnešta plonyčiu permatomu smėlio sluoksniu, net baseino vandens paviršius.    

Užsisakėm savo riade kelionę į dykumą ir buvom prikelti baisiai anksti ryte. Galiu pasakyti, kad keliauti į dykumą vienareikšmiškai verta. Sakoma, kad žvaigždės dykumoje atrodo ranka pasiekiamos ir yra pačios didžiausios. Mums jos dar „švietė“ ryškiai, nes išjojom patamsyje 05.15 val. saulei nepatekėjus. Gavom vedlį jauną berberiuką Ibrahimą, aš – kuprių vardu Himmy Hendrix, o Irmis – kuprių vardu Bob Marley 😀. Mes jojom tik dviese, bet paskui prisijungėm prie mažos grupelės, kurie atjojo su savo vedliais. Jojom gal pusvalandį, paskui patupdėm savo kuprius ir ėjom pėsti. Basom. Taip daug patogiau. Ne šiaip ėjom, o kopėm per raudoną birų smulkų smėliuką į aukščiausios kopos viršūnę. Galiu pasakyti, yra ką veikti! Kai matome per TV kaip per dykumą taip lengvai romantiškai keliauja, tai nei velnio!  Baisiai sunku yra kopti per tokį birų smėlį: kojos klimpsta, traukia žemyn, širdis daužosi... reik jėgų turėti.  Pagaliau patogiai įsitaisę ant tos didelės kopos viršūnės ėmėme iš lėto laukti patekančios saulės... Ir tikrai, kai saulė kyla, ne iš karto jos spinduliai pasiekia žemę, kurį laiką dar tvyro lyg prieblanda, lyg rūkas. Pro debesis vos matosi gelsvas blynas tamsiai mėlyname dangaus fone. Pamažu kopos nusidažo ryškiai raudona šviesa. Ant kopų vingių susidaro ilgi šešėliai. Pradeda keistis ir žaižaruoti spalvos. Dykumos smėlis nusidažo vis kitais atspalviais... Potyriai ir vaizdai fantastiški, kažkokia euforija apima... (o dar aš esu visiška pelėda ir man retai kada tenka anksti atsikelti). Dykumai vienareikšmiškai sakau TAIP.

Grįžę iš dykumos pavalgėm pusryčius ir išjudėjom link Feso. Iki kelionės tikslo šiandien laukė beveik 500 km ir apie 6 val. važiavimo, o dar vienas tarpinis kelionės tikslas buvo prasukti pro Ifrane. Jau išvykstant iš Merzougos buvo baisiai karšta, nors dar tik vėlyvas rytas. Pravažiavom Rissani miestelį, paskui Erfoud, Errachidia. Kažkuriame miestelyje termometras rodė 35˚C. Ir per tą dieną iki vakaro mūsų kelionės orai pasikeitė kardinaliai – temperatūra žiauriai nukrito. Nors kelias ilgas, gamtovaizdis keitėsi turbūt kas keliasdešimt kilometrų, tad visai nebuvo kada nuobodžiauti. Pravažiavom kažkokį neįtikinamai įspūdingos spalvos ežeriuką, tokį žydrai žalsvą kalnų fone. Paskui labai gražius palmių giraitėmis nusėtus upės slėnius. Paskui slėnius keitė kalnai: pradžioje kažkokie kanjonai, paskui labai didingi, tarsi milžiniškomis šukomis sušukuoti. Vėl slėniai, lygumos, kažkokių medžių labai panašių į alyvmedžius, bet didesnių ir žydinčių giraitės. Toliau žalios žalios lygumos su besiganančiom avelėm ir jas prižiūrinčiais piemenimis, bei pakalnėse pastatytomis jų palapinėmis... kaip pasakoje. Paskui sekė kalnai apaugę labai aukštais gražiais spygliuočiais medžiais, turbūt kedrais. Žodžiu, ši kelionė labai įdomi, tik Irmiui aišku vairuoti nusibodo – visgi atstumas nemažas, ir keliai nors geri, bet vistik ne greitkelis. 

Atvykus į Ifrane labai nustebino oras – lietaus savo planuose mes neturėjome. Ifrane – tai mažas kalnų miestelis labai primenantis Šveicariją ar kitus Alpių miestelius. Arba „lietuviški druskininkai“. Tikrai, čia Maroko nei kvapo, viskas gražu, iščiustinta, super tvarkingos gatvės, šaligatviai, gėlynai, tvenkiniai. Ir žmonės kitokie – matosi, kad turčių rojus. Čia yra viena iš daugelio karaliaus rezidencijų ir pats švariausias oras visame Maroke. Yra universitetas, prabangūs viešbučiai, restoranai. Gaila, kad lietus mus sutrukdė pasigrožėti, bet kiek apvažiavome, tai tikrai buvo daug panašiau į civilizuotą Europą, o ne į Afriką. Išvykus iš Ifrano oras visai subjuro, užėjo rūkas, lietus, pradėjo anksti temti. Atšalo. Į viešbutį Fese atvykome jau sutemus. Ir, deja deja, nors buvau skaičiusi, kad lietų sezonas Maroke prasideda tik lapkritį, bet jau spalio pradžioje paskutines tris mūsų kelionės dienas pralijo. 

Paskutinę dieną kai turėjome mašiną dar aplankėme Volubilį. Tiksliau tai atvažiavome iki jo, bet kadangi miesto griuvėsiai išsidėstę plyname lauke, o pylė lietus ir aplinkui buvo purvynai, tai pasėdėjom mašinoje, palaukėm, pamąstėm ir neišdrįsom lįsti į vidų – išeinantys iš ten turistai buvo sulyti, baisiai purvinais batais, o mes neturėjome tokiam orui tinkamos avalynės ar rūbų. Volubilis – geriausiai išsilaikęs Romos imperijos miestas Šiaurės Afrikoje įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Antikos laikais buvo svarbus miestas, Romos valdžios administracinis centras, netgi vadinamas „mini Pompėja“. Reikėtų apžiūrėti ten išlikusias spalvotų akmenukų grindų mozaikas, kurioms apie 2000 metų, korintines, dorėnines, jonėnines kolonas, Baziliką, Kapitolijų, Triumfo arką, forumą, kurie išsidėstę kalnų įduboje už 3 km nuo Moulay Idriso.

Moulay Idris – švenčiausias ir uždariausias Maroko miestas, į kurį ne musulmonai gali atvykti tik nuo 1920- ųjų, bet negali apsistoti nakčiai. Mieste nėra jokių pasilinksminimo vietų – barų, restoranų, kino teatrų, net viešbučių. Namai balti su gelsvais ir rusvais intarpais. Tai „baltasis miestas“ išsidėstęs ant dviejų smailų kalvų, apsuptas žalių kalnų, pirmasis musulmoniškas miestas Maroke. Pavadintas Mahometo anūko sultono Mula Idriso I vardu, kuris VIII a. atnešė islamą į Maroką ir įkūrė du miestus: Moulay Idrisą ir Fesą. Šiame mieste yra ir jo kapas – pagrindinė piligrimų lankymo vieta, devynios jo vardo mečetės ir mauzoliejus. Užlipus į kalną 260 laiptelių atsiveria nuostabi Moulay Idriso ir apylinkių panorama. Miestelis tikrai žavus, jaukus ir kompaktiškas, bet turistų jame buvo nemažai. 

Meknes – trečias imperatoriškasis miestas, dar vadinamas „geltonuoju miestu“, jei jau visi žymesni Maroko miestai turi spalvas. Tai mažas jaukus gana tvarkingas „Maroko Versalis“ su 25 km ilgio gynybinė siena. Arba „lietuviški trakai“ :). Yra senoji ir naujoji medina su tvirtovėmis, Bab El Mensur – didžiausi vartai Šiaurės Afrikoje, Moulay Ismail rūmai. Medina tikrai graži, įvažiuojama. Tai mečečių miestas, o jų minaretai man pasirodė daug gražesni ir aukštesni nei kitur. Šiame mieste didžiausios prekyvietės – ištisi kvartalai, o kiekvienas kvartalas – skirtingas turgus. Tikrai čia įstrigo tas didelis didelis turgus, kuriame net spėjom pasiklysti. Beje, jis skirtas labiau vietiniams nei turistams, prekiaujama čadromis, audiniais ir kitomis vietiniams skirtomis reikmėmis. Ir dar pridursiu, kad marokietiško vyno sostine laikomas būtent Mekneso slėnis. 

* 
hamada – tai uolėta dykuma, kurią sudaro kietas uolėtas gruntas, padengtas akmenimis ir žvirgždu, o smėlio labai nedaug

** 
Erg Chebbi – vienas iš dviejų Maroke esančių Sacharos ergų (smėlynų). Ergas nusitęsęs iš šiaurės į pietus 22 km, būdingas plotis 5–10 km, kopų aukštis siekia 150 m.

Marokas 2010 arba niekas neįskaičiuota. III dalis

Maroke tu būtinai gausi „gidą“ – įkyrų vaikigalį, kuris primygtinai stengsis tau „padėti“, palydėti ir nukreipti, kad nepasiklystum. Kaip ir nemokamą 😀. Nori tu to ar nenori. Prie tavęs prieis, prilips, „prisibintuos“, pradės kalbinti. Nesvarbu, net jei tu į visus jo klausimus atsakinėsi lietuviškai, purtysi galvą ar net pradėsi garsiai keiktis kantrybę praradęs, tave jis lydės iki pat namų, nors net nežinos kur gyveni. Žodžiu turėjom tų „gidų“ visur, bet įsimintiniausi buvo Marakeche. Vienas atvykus mus „lydėjo“ į viešbutį – riadą, kuris buvo už 3 metrų nuo mus išleidusio taxi, o paskui kaulino pinigų. Kitas bandė padėti vėlai naktį grįžtant namo iš medinos, net išsigandau tada jo įkyrumo. Kita vertus, kaip tik tada supratau, kad netgi vaikščiojimas vidury nakties tamsiausiais Marakecho medinos užkoboriais yra pats saugiausias dalykas, palyginus su tokiu pasivaikščiojimu Europoje arba, tarkim, Kauno senamiestyje ar Šančiuose. Nors tuntai būreliais stovinčių vyriškų akių ir spokso į tave (moteriškės ten juk ne gatvėse, o prie puodų sėdi), bet realaus pavojaus tikrai nėra. Nesijaučia nei agresijos, nei priekabiavimo, nei dar kažko tokio. Turbūt tai musulmoniškas auklėjimas ar tiesiog pagarba turistui. Tas nesaugumo jausmas buvo mano didžiausia baimė prieš kelionę, bet dabar drąsiai galiu pasakyti, kad Maroke, netgi vienai moteriai, yra visiškai saugu. Aišku reikia gerbti ir juos, neprovokuoti – nevaikščiojau mieste su mini šortais ar atviromis palaidinėmis su petnešomis. Bet čadrų ar sijonų iki žemės irgi nešioti nebūtina – reikia tiesiog padoriai atrodyti. Beje, iš tikrųjų marokiečiai labai draugiški ir paslaugūs. Įkyrūs ir priekabesni tik Marakeche, na gal dar Fese, kitaip tariant ten, kur labai daug turistų – čia bando iš jų pasipelnyti. Mažesniuose miesteliuose vietiniai gyventojai labai malonūs ir paprasti. 

Cascades d'Ouzoud (kriokliai) – verta dėmesio vieta. Nors patys kriokliai nėra labai įspūdingi savo dydžiu, bet čia tikrai magiška vieta. Kažkuo primena Plitvicos nacionalinio parko (Kroatija) krioklius, bet ten plotas didesnis ir ežerėlių daug, ir vanduo smaragdinis, ir šiaip labai žalia gamta, o čia Afrika juk, čia kitaip, skurdžiau, bet turi ši vieta aurą kažkokią. Kaimelis yra aukštai, ant kalno, o kad pamatyti visą krioklių grožį reikia laipteliais ir takeliais nusileisti žemyn. Pasilikome tame kaimelyje nakvoti, prie pat krioklių. Tai buvo mūsų vienintelė nesuplanuota nakvynė. Nors jeigu tik dieną trumpam užsukti į Ouzoudą – nežinau ar verta. Atvykus dieną ten buvo krūvos turistų, autobusai, kuriuos pamačius man norisi dingti kuo toliau. Bet vakarop, kai pasilikom – labai žavu: mažytis mažytis ištuštėjęs kalnų miestelis su savo ramiu verdančiu gyvenimu, futbolą žaidžiančiais vaikais (Marokas juk futbolo mylėtojų šalis!), mėtų arbatą po medžiu geriančiais diedukais... Toks ramus geras vakaras. Gal todėl, kad nieko iš tos vietos nesitikėjom, liko labai geras įspūdis.

 

Labai įspūdinga buvo mūsų kelionė nuo Cascades d'Ouzoud iki Ouarzazate. Iš Marakecho ji būtų buvusi sklandi, nes važiuotume žemėlapyje aiškiai pažymėtu pagrindiniu keliu, kuris eina įspūdinga Tizi-n-Tichka kalnų perėja esančia 2260 m. aukštyje. O mes sugalvojome važiuoti per Aukštuosius Atlaso kalnus ir nukirsti kampą, nes žemėlapyje rodė nors ir neryškų, bet... keliuką. Tai vat tokio kelio su tokiu automobiliuku dar gyvenime neteko niekur važiuoti ir tikiuosi, kad neteks. Kai atvykom į Ouarzazate ir viešbutyje pasakėm kokiu keliu atvykom su mažiuku mašiniuku, jie išpūstom akim žiūrėjo ir negalėjo patikėti. Tas kelias yra labai pavojingas, nelabai naudojamas ir niekam nerekomenduotinas, galėjo koks nors „riedulys“ užsiristi mums ant kelio ir ji visiškai užtverti... bet užtai baisiai gražus. 

Nuo Ouzoud iki Demnat kelias buvo normalus, o paskui vis labiau vingiuotas, kol staiga iš lygios dangos asfalto pasidarė senas nutrupėjęs asfaltas vietomis pereinantis į žvyrkelį, o kai kur į duobes ar vos ne griovius. Iš pradžių manėm, kad tokia bus tik atkarpa, tik per kaimelį, bet paskui kuo tolyn tuo blogyn, o paskui ir baisyn. Vietomis kelias netgi „dingdavo“, paskui vėl atsirasdavo :), daug kur net neasfaltuotas, einantis pakriaušėmis ir skardžiais... Ir dar reikia nepamiršti kad jis eina aukštai – kalnais! Ir taip 100 km važiavom gal 3 valandas. Tik, ačiū Dievui, kad važiavom ne vakare ar naktį, bet už tai kokių potyrių patyrėm! Kelio baisumą atpirko neregėtai gražūs kalnai ir slėniai, vis besikeičiantis peizažas, malonūs besišypsantys uždarų kalnų kaimelių žmonės. Tikrai Aukštieji Atlasai – nerealių spalvų, grožio ir dydžio kalnai. Yra čia ir žalumos, ir labai gražių pušų slėnių, ir alyvuogių giraičių, ir labai stačių įvairias formas primenančių kalnų. Uolos ten pačių įvairiausių spalvų: raudonos, ryškiai rožinės, baklažano, sodriai violetinės, burokėlių... Bet tas kelias... jame beveik nesutikom mašinų. Galiausiai apie 50 km važiavom iš viso vos ne žvyrkeliu sutikdami vos kelis džipus. Su tokiu „pirdalietu“ kaip mūsų mašiniukas buvo vos gal viena pasiklydusi turistų pora. Ir kiek buvo džiaugsmo kai šis kelias baigėsi ir išlindom į didžiuosius Ouarzazate slėnius ir lygumas! Tai gal šio kelio ir nerekomenduočiau, nors... (gerai viskas, kas gerai baigiasi) 

Ouarzazate mes pavadinom „lietuvišku alytum“ (nieko asmeniško :)). Beveik kiekvienoje kelionėje kokį nors miestą mes „alytum“ pakrikštijam – tai reiškia toks pilkas ir nelabai įdomus naujos statybos miestas be istorijos (senamiesčio) ir be veido. Tik aplink Ouarzazate gražu – kiek akys aprėpia didingi slėniai, kasbos (kasbah – pilis, tvirtovė), o tolumoje matyti kalnai. Sakoma, kad Ouarzazate yra „dykumų vartai“, turbūt todėl, kad iš čia veda keliai į Zagora ir Merzouga, t.y. į dykumą. O šiaip tai vakarietiškas miestas, kuriame net yra „Atlas Studios“ kino studija.

Dar buvom nuvykę į Ait Benhaddou garsiosios tvirtovės pažiūrėti, kuri yra viena iš didžiausių tvirtovių arabų pasaulyje. Ji įsikūrusi prie buvusio karavanų kelio iš Sacharos į Marakechą. Norint patekti į tvirtovę reikia bristi per Ouarzazato upę, kuri mūsų viešnagės metu buvo visiškai išdžiūvusi 😀. Šioje kasboje ir jos apylinkėse buvo filmuojamas „Gladiatorius“, „Aleksandras Makedonietis“, „Mumija“ ir daug kitų Holivido filmų. Dauguma tvirtovės gyventojų dabar gyvena šiuolaikiniame kaimelyje kitoje upės pusėje, bet dešimt berberų šeimų vis dar gyvena toje tvirtovėje. Viena vietinė šios tvirtovės gyventoja mus labai įtikinėjo, kad čia tikrai buvo „gladiatorius“, net rodė ant sienos pakabintas nuotraukas su Russel Crow 😀. Nu graži tvirtovė, nes nuvykom vakarėjant – apšvietimas nuotraukoms tobulas, bet šiaip tai gana turistinis objektas, o kur daug turistų – ten jau pusė įdomumo dingsta (jeigu ne visas).

Į dykumą, kaip minėjau, galima važiuoti arba į Zagora, arba į Merzouga. Mes pasirinkom Merzouga. Kelias iki Merzougos vadinamas „100 tvirtovių keliu“. Ir tikrai pakelėse stovi slėnių ir klajokliškų berberų oazių apsuptos kasbos, auga palmių giraitės. Vaizdai super gražūs, nuolat keičiasi, vieni už kitus įspūdingesni. Gali fotografuot kas šimtą metrų! Nuo Ouarzazate iki Merzouga ilgas kelias – tiesiai yra virš 400 km, o mes dar planuojam užsukti į du tarpeklius. Daug skaičiau apie Todra tarpeklį, bet tik keliose vietose – apie Dades. Ir jau iš karto galiu pasakyti, kad pirmasis yra visai nevertas dėmesio.

Dades Gorge – mums baisiai baisiai patiko. Nuo pagrindinio kelio Ouarzazate – Merzouga ties Boumalne Dades reikia sukti į kairę ir iki galo važiuoti beveik pusšimtį kilometrų, o paskui vėl grįžti iki to pagrindinio kelio tiek pat atgal. Nuo posūkio iki Dades yra 27 km., bet privalu važiuoti iki pat galo – iki Msemrir (viso 46 km.). Kadangi aš nesu buvusi anapus Atlanto, tai galiu drąsiai pasakyti, kad kažkur tarp Dades ir Msemrir yra beveik netikėtai atrastas Maroko „Grand Canyon“. O gal ir dėl to, kad apie šią vietą radom labai nedaug informacijos, ir netgi kažkur pusiaukelėje jau beveik norėjom apsisukti, ši vieta paliko baisiai didelį įspūdį. Pirma kelio dalis gal ir nebuvo labai įspūdinga, jau tiksliai nebepamenu, tik įstrigo labai intensyvių spalvų kalnai, bet kuo toliau tuo labiau gamtovaizdis stebino, atsiverdavo nauji slėniai, kanjonai, net nesuprasi ar jie vėjo, ar lietaus ar dar kieno išgraužti... Buvau tik kažkuriam kelionės dienoraštyje skaičiusi, kad „15 km ruožas tarp Dades Gorge ir Msemrir pats įspūdingiausias Maroke“, o „Msemrir – kaip pasaulio kraštas“. Ir tai tikra tiesa. O galų gale kelias, nuvažiavus apie 50 km, kažkokiame kaimelyje tiesiog taip ir užsibaigia... į niekur. Visiškas civilizacijos pakraštys. Primygtinai siūlau čia užsukti, ir tam suplanuoti bent porą valandų, nes keliukai tikrai įspūdingi, kai kur sunkiai pravažiuojami, bet vaizdai atperka viską. Čia tikrai buvo pilnos kelnės laimės... ir jokia fototechnika tam perteikti yra bejėgė.

Todra Gorge – mums visai nepaliko jokio įspūdžio, nebent, kad tai labai turistų nutrypta vieta. O gal dėl to, kad mes įspūdingų kalnų jau prisižiūrėjom kelyje nuo Cascades d'Ouzoud iki Ouarzazate ir Dades Gorge. Šis tarpeklis prie pat miestelio. Nuo pagrindinio kelio iki jo reikia pasukti į kairę apie 16 km ties Tinghir. Čia iš karto mus pasitiko intensyvus eismas, o įkyrūs vietiniai pravažiuojančius stabdo, siūlo kažką pirkti. Parkingas mokamas. Nežinau kaip kitiems, bet man pats gražiausias objektas nublanktų, kai prie jo pamatai tuntus turistinių autobusų, įkyrius pardavėjus prekiaujančius niekais, turistinius restoranus pastatytus kone tarpeklio viduryje ir pilna pilna žmonių. Dar kažkokie remonto darbai vyksta: ar ten kalnus stato, ar griauna, ar upę tiesia... 😀. Nerekomenduočiau.