Portugalija - Azorų salos: III dalis. São Miguel sala

Kaip jau minėjau pirmoje ir antroje dalyje, mano pagrindinis tikslas São Miguel buvo kuo daugiau išvaikščioti takų pamatant įspūdingos augmenijos salos miškus, kalnus, skardžius ir krioklius. Ir labai noriu pastebėti, kad netgi kai kurie keliai, ypač rytinėje salos pusėje, irgi įspūdingai gražūs – apsamanoję šalikelės, abipus medžių alėjos, hortenzijų eilės arba lelijomis apaugę šlaitai... net nesinori skubėt važiuot.

Centrinėje salos dalyje netoli Ribeira Grande miesto, o tiksliau nuo Termas das Caldeiras, prasideda takas PRC29 SMI vedantis link įspūdingo Salto do Cabrito krioklio. Iki pat šio krioklio galima atvykti ir automobiliu, bet aš rekomenduoju jokiu būdu to nedaryti, o ateiti taku ir būtinai iš hidroelektrinės pusės. Kadangi takas nelabai sužymėtas, mes gerokai paklaidžiojome, kol sutikti miško darbininkai pasakė, kad reikėjo pasukti į kairę pro metalinius vartus vidury miško (einant nuo Caldeiras ir perėjus ilgą tiesų asfaltuotą taką per aukštą pievą, priėjus mišką sukite dešinėn ir eikite miško keliuku, kol prieisite mano minėtus vartus). Praėjus pro vartus nusileidus vigiuotu keliuku pro nuostabaus grožio kedrų, paparčių ir lelijų mišką priėjome hidroelektrinę, kur toliau takas vedė virš upės ir virš didelio metalinio vamzdžio, toliau įspūdingas upės kanjonas, kiauri metaliniai tiltukai ir statūs mediniai laiptai... Tikrai vaizdai atėmė žadą, o prie krioklio atėjome iš višaus, tarsi iš jo „vidinės“ pusės. Tada nusileidus žemyn prie krioklio baseino galima pailsėti ar išsimaudyti. Nors krioklys yra gana įspūdingo 40 m aukščio, tačiau visas jo smagumas ne iš apačios, o gerokai didesnį įspūdį paliko tas atėjimas taku virš krioklio. Beje, čia galima išbandyti ir kanjoningą (gaila, mes per vėlai tai supratome), tad teks sugrįžti kitam kartui 😊.

Į pietrytinę salos dalį teks vingiuoti gerokai ilgiau, kelias labai gražus, bet labai vingiuotas. Žvejų kaimelyje Provação išgėrėme kavos su vietiniu desertu Fofas de Povoação (toks azorietiškas eclaire‘as) – susiradome kažkur internetuose užrekomenduotą „Pastelaria Pizzaria Guida“. Toliau stabtelėjom apžvalgos aikštelėje Miradouro do Pôr-do-Sol su daug įrengtų vietų iškyloms, kiek pavažiavus – aikštelėje Pico dos Bodes su 360 laipsnių panoraminiu vaizdu, kur įrengta medinė konstrukcija skirta banginių stebėjimui.

Mūsų šios dienos tikslas – Faial da Terra kaimelis, kur prasideda PR11 SMI takas vedantis iki labai įspūdingo Salto do Prego krioklio (arba dar toliau iki krioklio Salto do Cagarrão), grįžtantis pro apleistą autentišką Sanguinho kaimelį. Šis takas tikrai labai įspūdingas ir turi gana stačių „purvinų“ atkarpų (būtinai turėkite gerus neperšlampamus hike batus), bet gamta aplink ypatingai vešli, visi šlaitai apaugę tom gigantiškom geltonai žydinčiom lelijom, toliau paparčiai, bambukai... Oras buvo ypač drėgnas ir tvankus, todėl iki antro krioklio nėjome, o iki Salto do Prego ėjimo apie 2 km. Kadangi iki krioklio nėra jokio kito kelio, tik šis takas, atėjus atmosfera labai smagi ir žmonių mažiau. Pailsėjus prie krioklio arba išsimaudžius dar galima truputį palipti aukštyn virš krioklio pažiūrėti jį iš viršaus. Atgal grįžome nuo tako nusukdami pro Sanguinho kaimelį, bananų plantacijas ir nusileidome vingiuotu akmenukais grįstu taku tiesiai į Faial da Terra miestuką.

Iš ryto planuose dar buvo pasiekti rytinės pakrantės apžvalgos aikšteles ir Arnel švyturį, bet ten matyt keliukas dar labiau vingiuotas, navigacija rodė, kad užtruktų dar nemažai laiko, o jau vakarop... tad irgi palikome kitam kartui 😊. Važiuojant namo dar užsukome į Ribeira Quente, atrodytų niekuo neįspūdingą mažą žvejų kaimelį, garsų savo tamsaus smėlio Fogo paplūdimiu su ypatingai šiltu vandeniu dėl įtekančių povandeninių hidroterminių šaltinių. Vanduo tikrai buvo šiltas, bet kadangi be jokių bangų, tai to malonumo mažiau. Bet daug įspūdngesnis man pasirodė atvažiavimas iki Ribeira Quente nusukus nuo pagrindinio kelio – čia kelias vingiuoja siauro tarpeklio apačioje apsuptas stačių uolų tarp įspūdingų vešlių augalų šlaituose! Dar miestelyje netikėtai atradome ir drąsiai rekomenduojame vietinių žvejų restoranėlį „Costaneira Restaurante“ su ypatingai paprastu maisto pateikimu, bet viskas taip šviežia ir taip gerai...

Šiaurės rytinėje dalyje yra aukščiausias salos taškas 1103 m. aukščio Pico da Vara. Jo apylinkėse irgi įspūdinga gamta, yra sudėtingesnis takas, kuriuo eiti reikia leidimų, be to, dar skaičiau, kad jis uždarytas ir kažkas tvarkoma, tai šitą praleidom. Sudomino keli takai su kriokliais, esantys kiek arčiau. Pirmiausiai atvykome į labai gražų iš nuotraukų Ribeira dos Caldeirões parką, ir mano nusivylimui, čia buvo pats turistiškiausias taškas – daugybė mašinų ir autobusų, o pats parkas tai visai ne laukinis parkas, kaip įsivaizdavau, o tiesiog parku paverstas miškas ir slėnis apsodintas daugybe žydinčių hortenzijų ir kitų augalų, su asfaltuotais takeliais, tilteliais, kavine ir suvenyrų parduotuve. Nors jeigu Ribeira dos Caldeirões krioklį iškirptume iš konteksto, turbūt būtų vienas įspūdingiausių šioje saloje, bet aplink pasodinti šimtai hortenzijų krūmų man jo nepadaro gražesniu. Rekomenduoju praėjus krioklį paeiti takeliu gilyn į mišką, kur rasite mažesnį krioklį, laukinę gamtą, o mes dar sutikome ir kanjojingo grupę besileidžiančią nuo šio krioklio. Kaip supratome, čia vienas populiariausių kanjoningo takų, ir vėl baisiai užsinorėjom pabandyti... tik jau laiko neliko.

Kadangi čia „susisukome“ greitai, toliau atvykome link Poço Azul – mėlynojo šulinio. Pats šulinys – toks mažas labai skaidraus žalsvai mėlyno vandens baseinas, irgi nelabai įspūdingas, bet iki jo veda labai gražus takas su aplink įspūdinga gamta. Takas vos pusantro kilometro ilgio, bet turi statesnių atkarpų. 

Nuo šio tako galima pasukti ir toliau žygiuoti iki Salto da Farinha krioklio, bet mes nusprendėme grįžti į miestelį, pavažiuoti ir iki krlioklio žygiuoti iš kitos pusės. Čia žygiavimas prasideda aukštai nuo panoraminės aikštelės, esančios vandenyno pakrantėje ant stačios uolos, reikia leistis žemyn vingiuotu keliuku, o paskui per įrengtas stovyklavietes ir tiltelius vėlgi įspūdinga gamta pasiekiame Salto da Farinha krioklį. Tik vienas minusas – rugsėjo pradžioje šitas krioklys beveik visai išdžuvęs, čiurlena tokia „dušo“ srovė (beje, kiek domėjausi google po kelionės, visi mūsų matyti kriokliai pavasarį būna keliskart sraunesni). Bet tai grožio nesugadina, nes uolos tikrai įspūdingos ir stačios, krioklys čia krenta iš 40 m aukščio. Bet kitą kartą į Azorus būtinai skrisim pavasarį 😊.

Nežinau kas dar liko nepaminėta. Be to, kad kiekvieną dieną ir kiekvienoje išvykoje gyriau São Miguel gamtą, kuri nepaisant mano lūkesčių dėl konkrečių aplankytų vietų, visada yra įspūdinga, vešli ir egzotiška, gyriau klimatą ir mums pasisekusį orą, šiltą vandenyną, dar labai noriu pagirti ir azoriečių virtuvę, kuri nedaug skiriasi nuo portugališkos. Jau minėjau daugybę jūros gėrybių ir žuvų, tame tarpe ir nematytų kitur. Kai kurių net nedrąsu ragauti, visokie gyviai, augantys ant pakrantės uolų ar laivų dugno. Sala didžiuojasi savo tunu, vietiniai lapas – mūsų jau Madeiroje atrasti moliuskai, išvaizda primenantys šukutes, bet skoniu tokie labiau „dumbliniai“, mano jau paminėti moliuskai almechas, „nagučiai“ percebes ir kitokie, kurių net nežinau pavadinimų. Desertui populiarieji pastel de natas, kaip ir žemyninėje dalyje, taip pat čia populiarūs įvairiausi pudingai, kurių po vakarienės gali pasiūlyti net keliolika rūšių.

Salos pasididžiavimas ananasai – čia vienintelė vieta Europoje, kurie jie auginami (šiltnamiuose). Čia ananasai tikrai ypatingo skonio, labai saldūs. Jie skiriasi nuo atvežtinių – yra mažesni ir dvigubai ar net trigubai brangesni, bet tikrai verti paragauti. Beje, juos pateikia ne tik desertui – kraujinės dešros su anansu užkandis labai populiarus restoranuose, jeigu skambai keistai, patikėkit, labai skanu. Ananasą grilinome ir šalia grilintų mėsų. Ta proga, galiu labai parekomenduoti sostinės restoraną „Açores Grill“, kur galima užsisakyti vietinių mėsų rinkinį ir čia pat restorane tiesiog ant stalo grilinti pagal savo skonį.

Azorai garsūs savo jautiena – niekur nesu valgiusi tokių gerų steikų. Suprantama, kai keliaujant po salą matai tiek daug besiganančių galvijų, kitaip ir būt negali, čia juk neatveža lenkiškos mėsos 😊. Steiko paragauti privaloma restorane „Asociação Agrícola“ – čia iš salos ūkininkų atvežami geriausios kokybės vietiniai produktai. Nors bijojome, kad čia bus populiari turistinė vieta, nes visi jį rekomenduoja ir restoranas tikrai didelis, patikėkite – nustebsit kaip čia viskas gerai. Ir vynų pasirinkimas begalinis.

Dar toks įdomesnis restoranas sotinės centre „A Tasca“ – čia galima rasti ir mėsos, ir žuvies, visas azorietiškas meniu. Jūros gėrybes dar valgėme užrekomenduotame „Cais 20“, bet aš jo nerekomenduoju, ir “Restaurante Mariserra” – šis gal truputį gerenis.

Apie tradicinį cozido troškinį, kukurūzų burbuoles maçaroca de milho ir duoną-bandeles bolos lêvedos jau rašiau prie Furnas įžymybių. Apie čia auginamą arbatą – prie Plantações de Chá Gorreana. Dar nepaminėjau, kad be vyno (vynuogynais garsi Azorų sala Pico) čia labai mėgstami įvairūs likeriukai iš vietinių egzotinių vaisių ar uogų, taip pat ir iš mano anksčiau minėtų anansų. Azorų maistu galėčiau maitintis visą gyvenimą, tik daržovių iš kažkur atsivežčiau, nes kaip jau minėjau, portugalai kažkodėl nevalgo daug daržovių. Bet patikėkite, Jūsų kelionė bus ne tik akims įspūdinga, bet ir skrandžiui.

Ir visai jau pabaigai galiu pridurti, kad nors esame aplankę nemažai vietų ir šalių, ne apie visas norisi, o ir yra ką įdomaus parašyti, ko nebūtum kitur perskaitęs. Esame išmaišę visas didžiausias ir žinomiausias Europos salas, ir su Azorais savo grožiu niekas net arti nestovi (nebent Madeira). Tad jeigu Jūs svajojate apie turistų nenumindžiotą egzotiką ir dar Europos ribose, nedvejodami ieškokite bilietų į Azorus.

Šimtaprocentinė rekomendacija gamtos, žygių ir gero maisto mylėtojams!