Portugalija - Azorų salos: III dalis. São Miguel sala

Kaip jau minėjau pirmoje ir antroje dalyje, mano pagrindinis tikslas São Miguel buvo kuo daugiau išvaikščioti takų pamatant įspūdingos augmenijos salos miškus, kalnus, skardžius ir krioklius. Ir labai noriu pastebėti, kad netgi kai kurie keliai, ypač rytinėje salos pusėje, irgi įspūdingai gražūs – apsamanoję šalikelės, abipus medžių alėjos, hortenzijų eilės arba lelijomis apaugę šlaitai... net nesinori skubėt važiuot.

Centrinėje salos dalyje netoli Ribeira Grande miesto, o tiksliau nuo Termas das Caldeiras, prasideda takas PRC29 SMI vedantis link įspūdingo Salto do Cabrito krioklio. Iki pat šio krioklio galima atvykti ir automobiliu, bet aš rekomenduoju jokiu būdu to nedaryti, o ateiti taku ir būtinai iš hidroelektrinės pusės. Kadangi takas nelabai sužymėtas, mes gerokai paklaidžiojome, kol sutikti miško darbininkai pasakė, kad reikėjo pasukti į kairę pro metalinius vartus vidury miško (einant nuo Caldeiras ir perėjus ilgą tiesų asfaltuotą taką per aukštą pievą, priėjus mišką sukite dešinėn ir eikite miško keliuku, kol prieisite mano minėtus vartus). Praėjus pro vartus nusileidus vigiuotu keliuku pro nuostabaus grožio kedrų, paparčių ir lelijų mišką priėjome hidroelektrinę, kur toliau takas vedė virš upės ir virš didelio metalinio vamzdžio, toliau įspūdingas upės kanjonas, kiauri metaliniai tiltukai ir statūs mediniai laiptai... Tikrai vaizdai atėmė žadą, o prie krioklio atėjome iš višaus, tarsi iš jo „vidinės“ pusės. Tada nusileidus žemyn prie krioklio baseino galima pailsėti ar išsimaudyti. Nors krioklys yra gana įspūdingo 40 m aukščio, tačiau visas jo smagumas ne iš apačios, o gerokai didesnį įspūdį paliko tas atėjimas taku virš krioklio. Beje, čia galima išbandyti ir kanjoningą (gaila, mes per vėlai tai supratome), tad teks sugrįžti kitam kartui 😊.

Į pietrytinę salos dalį teks vingiuoti gerokai ilgiau, kelias labai gražus, bet labai vingiuotas. Žvejų kaimelyje Provação išgėrėme kavos su vietiniu desertu Fofas de Povoação (toks azorietiškas eclaire‘as) – susiradome kažkur internetuose užrekomenduotą „Pastelaria Pizzaria Guida“. Toliau stabtelėjom apžvalgos aikštelėje Miradouro do Pôr-do-Sol su daug įrengtų vietų iškyloms, kiek pavažiavus – aikštelėje Pico dos Bodes su 360 laipsnių panoraminiu vaizdu, kur įrengta medinė konstrukcija skirta banginių stebėjimui.

Mūsų šios dienos tikslas – Faial da Terra kaimelis, kur prasideda PR11 SMI takas vedantis iki labai įspūdingo Salto do Prego krioklio (arba dar toliau iki krioklio Salto do Cagarrão), grįžtantis pro apleistą autentišką Sanguinho kaimelį. Šis takas tikrai labai įspūdingas ir turi gana stačių „purvinų“ atkarpų (būtinai turėkite gerus neperšlampamus hike batus), bet gamta aplink ypatingai vešli, visi šlaitai apaugę tom gigantiškom geltonai žydinčiom lelijom, toliau paparčiai, bambukai... Oras buvo ypač drėgnas ir tvankus, todėl iki antro krioklio nėjome, o iki Salto do Prego ėjimo apie 2 km. Kadangi iki krioklio nėra jokio kito kelio, tik šis takas, atėjus atmosfera labai smagi ir žmonių mažiau. Pailsėjus prie krioklio arba išsimaudžius dar galima truputį palipti aukštyn virš krioklio pažiūrėti jį iš viršaus. Atgal grįžome nuo tako nusukdami pro Sanguinho kaimelį, bananų plantacijas ir nusileidome vingiuotu akmenukais grįstu taku tiesiai į Faial da Terra miestuką.

Iš ryto planuose dar buvo pasiekti rytinės pakrantės apžvalgos aikšteles ir Arnel švyturį, bet ten matyt keliukas dar labiau vingiuotas, navigacija rodė, kad užtruktų dar nemažai laiko, o jau vakarop... tad irgi palikome kitam kartui 😊. Važiuojant namo dar užsukome į Ribeira Quente, atrodytų niekuo neįspūdingą mažą žvejų kaimelį, garsų savo tamsaus smėlio Fogo paplūdimiu su ypatingai šiltu vandeniu dėl įtekančių povandeninių hidroterminių šaltinių. Vanduo tikrai buvo šiltas, bet kadangi be jokių bangų, tai to malonumo mažiau. Bet daug įspūdngesnis man pasirodė atvažiavimas iki Ribeira Quente nusukus nuo pagrindinio kelio – čia kelias vingiuoja siauro tarpeklio apačioje apsuptas stačių uolų tarp įspūdingų vešlių augalų šlaituose! Dar miestelyje netikėtai atradome ir drąsiai rekomenduojame vietinių žvejų restoranėlį „Costaneira Restaurante“ su ypatingai paprastu maisto pateikimu, bet viskas taip šviežia ir taip gerai...

Šiaurės rytinėje dalyje yra aukščiausias salos taškas 1103 m. aukščio Pico da Vara. Jo apylinkėse irgi įspūdinga gamta, yra sudėtingesnis takas, kuriuo eiti reikia leidimų, be to, dar skaičiau, kad jis uždarytas ir kažkas tvarkoma, tai šitą praleidom. Sudomino keli takai su kriokliais, esantys kiek arčiau. Pirmiausiai atvykome į labai gražų iš nuotraukų Ribeira dos Caldeirões parką, ir mano nusivylimui, čia buvo pats turistiškiausias taškas – daugybė mašinų ir autobusų, o pats parkas tai visai ne laukinis parkas, kaip įsivaizdavau, o tiesiog parku paverstas miškas ir slėnis apsodintas daugybe žydinčių hortenzijų ir kitų augalų, su asfaltuotais takeliais, tilteliais, kavine ir suvenyrų parduotuve. Nors jeigu Ribeira dos Caldeirões krioklį iškirptume iš konteksto, turbūt būtų vienas įspūdingiausių šioje saloje, bet aplink pasodinti šimtai hortenzijų krūmų man jo nepadaro gražesniu. Rekomenduoju praėjus krioklį paeiti takeliu gilyn į mišką, kur rasite mažesnį krioklį, laukinę gamtą, o mes dar sutikome ir kanjojingo grupę besileidžiančią nuo šio krioklio. Kaip supratome, čia vienas populiariausių kanjoningo takų, ir vėl baisiai užsinorėjom pabandyti... tik jau laiko neliko.

Kadangi čia „susisukome“ greitai, toliau atvykome link Poço Azul – mėlynojo šulinio. Pats šulinys – toks mažas labai skaidraus žalsvai mėlyno vandens baseinas, irgi nelabai įspūdingas, bet iki jo veda labai gražus takas su aplink įspūdinga gamta. Takas vos pusantro kilometro ilgio, bet turi statesnių atkarpų. 

Nuo šio tako galima pasukti ir toliau žygiuoti iki Salto da Farinha krioklio, bet mes nusprendėme grįžti į miestelį, pavažiuoti ir iki krlioklio žygiuoti iš kitos pusės. Čia žygiavimas prasideda aukštai nuo panoraminės aikštelės, esančios vandenyno pakrantėje ant stačios uolos, reikia leistis žemyn vingiuotu keliuku, o paskui per įrengtas stovyklavietes ir tiltelius vėlgi įspūdinga gamta pasiekiame Salto da Farinha krioklį. Tik vienas minusas – rugsėjo pradžioje šitas krioklys beveik visai išdžuvęs, čiurlena tokia „dušo“ srovė (beje, kiek domėjausi google po kelionės, visi mūsų matyti kriokliai pavasarį būna keliskart sraunesni). Bet tai grožio nesugadina, nes uolos tikrai įspūdingos ir stačios, krioklys čia krenta iš 40 m aukščio. Bet kitą kartą į Azorus būtinai skrisim pavasarį 😊.

Nežinau kas dar liko nepaminėta. Be to, kad kiekvieną dieną ir kiekvienoje išvykoje gyriau São Miguel gamtą, kuri nepaisant mano lūkesčių dėl konkrečių aplankytų vietų, visada yra įspūdinga, vešli ir egzotiška, gyriau klimatą ir mums pasisekusį orą, šiltą vandenyną, dar labai noriu pagirti ir azoriečių virtuvę, kuri nedaug skiriasi nuo portugališkos. Jau minėjau daugybę jūros gėrybių ir žuvų, tame tarpe ir nematytų kitur. Kai kurių net nedrąsu ragauti, visokie gyviai, augantys ant pakrantės uolų ar laivų dugno. Sala didžiuojasi savo tunu, vietiniai lapas – mūsų jau Madeiroje atrasti moliuskai, išvaizda primenantys šukutes, bet skoniu tokie labiau „dumbliniai“, mano jau paminėti moliuskai almechas, „nagučiai“ percebes ir kitokie, kurių net nežinau pavadinimų. Desertui populiarieji pastel de natas, kaip ir žemyninėje dalyje, taip pat čia populiarūs įvairiausi pudingai, kurių po vakarienės gali pasiūlyti net keliolika rūšių.

Salos pasididžiavimas ananasai – čia vienintelė vieta Europoje, kurie jie auginami (šiltnamiuose). Čia ananasai tikrai ypatingo skonio, labai saldūs. Jie skiriasi nuo atvežtinių – yra mažesni ir dvigubai ar net trigubai brangesni, bet tikrai verti paragauti. Beje, juos pateikia ne tik desertui – kraujinės dešros su anansu užkandis labai populiarus restoranuose, jeigu skambai keistai, patikėkit, labai skanu. Ananasą grilinome ir šalia grilintų mėsų. Ta proga, galiu labai parekomenduoti sostinės restoraną „Açores Grill“, kur galima užsisakyti vietinių mėsų rinkinį ir čia pat restorane tiesiog ant stalo grilinti pagal savo skonį.

Azorai garsūs savo jautiena – niekur nesu valgiusi tokių gerų steikų. Suprantama, kai keliaujant po salą matai tiek daug besiganančių galvijų, kitaip ir būt negali, čia juk neatveža lenkiškos mėsos 😊. Steiko paragauti privaloma restorane „Asociação Agrícola“ – čia iš salos ūkininkų atvežami geriausios kokybės vietiniai produktai. Nors bijojome, kad čia bus populiari turistinė vieta, nes visi jį rekomenduoja ir restoranas tikrai didelis, patikėkite – nustebsit kaip čia viskas gerai. Ir vynų pasirinkimas begalinis.

Dar toks įdomesnis restoranas sotinės centre „A Tasca“ – čia galima rasti ir mėsos, ir žuvies, visas azorietiškas meniu. Jūros gėrybes dar valgėme užrekomenduotame „Cais 20“, bet aš jo nerekomenduoju, ir “Restaurante Mariserra” – šis gal truputį gerenis.

Apie tradicinį cozido troškinį, kukurūzų burbuoles maçaroca de milho ir duoną-bandeles bolos lêvedos jau rašiau prie Furnas įžymybių. Apie čia auginamą arbatą – prie Plantações de Chá Gorreana. Dar nepaminėjau, kad be vyno (vynuogynais garsi Azorų sala Pico) čia labai mėgstami įvairūs likeriukai iš vietinių egzotinių vaisių ar uogų, taip pat ir iš mano anksčiau minėtų anansų. Azorų maistu galėčiau maitintis visą gyvenimą, tik daržovių iš kažkur atsivežčiau, nes kaip jau minėjau, portugalai kažkodėl nevalgo daug daržovių. Bet patikėkite, Jūsų kelionė bus ne tik akims įspūdinga, bet ir skrandžiui.

Ir visai jau pabaigai galiu pridurti, kad nors esame aplankę nemažai vietų ir šalių, ne apie visas norisi, o ir yra ką įdomaus parašyti, ko nebūtum kitur perskaitęs. Esame išmaišę visas didžiausias ir žinomiausias Europos salas, ir su Azorais savo grožiu niekas net arti nestovi (nebent Madeira). Tad jeigu Jūs svajojate apie turistų nenumindžiotą egzotiką ir dar Europos ribose, nedvejodami ieškokite bilietų į Azorus.

Šimtaprocentinė rekomendacija gamtos, žygių ir gero maisto mylėtojams!

Portugalija - Azorų salos: II dalis. São Miguel sala

Kaip minėjau pirmoje dalyje, apie Azorų salas svajojau keletą metų. Labai įdomu buvo jas pamatyti, palyginti su prieš keletą metų aplankyta Madeira, įsitikinti kodėl jos vadinamos „Europos Havajais“ arba „šiltesne Islandija“... ir net dingusia Atlantida. Ir aš šiek tiek nusivyliau... Beje, turiu patikslinti, kad Azorų salyną sudaro 9 salos išsidėsčiusios net 650 km atstumu, o mes buvome tik pačioje didžiausioje – São Miguel. Man jis nepriminė nei havajų, nei islandijų, nors nesu buvusi nei ten, nei ten. Aš São Miguel lyginau su Madeira, ir man Madeira daug kur pirmauja... Gali būti, kad mano lūkesčiai buvo per daug dideli, buvau susidariusi nuomonę, kad Azorai labiau laukiniai, labiau egzotiniai ir dar žalesni (o gal esmė tame, kad Madeiroje buvome pavasarį, kai viskas sodru ir vešlu, o čia rugsėjo pradžioje, kai gamta jau peržydėjusi ir lengvai padžiūvusi). Bet tai nepaneigia fakto, kad Azorai labai gražūs ir juos būtina pamatyti!

São Miguel – nedidelė sala vos 64 km ilgio ir 8-14 km pločio, bet kitos Azorų salos dar mažesnės. Nors saloje atstumai nedideli, bet ne visur yra greitkelis, o ir tas labai vingiuotas, tad į vakarinę salos dalį iš sostinės gali tekti važiuoti beveik porą valandų. Aišku pakeliui vaizdai labai gražūs, įspūdingi ugnikalnių krateriai, tik geriau įsižiūrėjus supranti, kad tai ne šiaip sau kalnai. Nenormalus kiekis hortenzijų, ne tik gražiausi takai ar miestai jomis apsodinti, bet beveik visos pakelės, keliai ir net greitkelis. Rugsėjo pradžioje dauguma jų jau peržydėję ir tik įsivaizduoti galiu kaip „kosmiškai“ viskas mėlynuoja birželį. Kita vertus, toks kiekis žydinčių hortenzijų salą paverčia ne laukine, o labiau „dekoruota“, gal mane šiek tiek ir nuvylė, kad ta gamta nėra labai laukinė, jos daug „pasodinta“. Dar be hortenzijų visur auga tokios didelės geltonos gėlės milžiniškais žaliais lapais (google rado jų pavadinimą kahili ginger arba imbierinė lelija), tai gal net įspūdingiau už peržydėjusias hortenzijas atrodo. O dar vietinis landšafas kartais labai primena ir lietuvišką kaimą – daug pievų su besiganančiomis karvėmis, daug kukurūzų laukų, kažkokių javų ir tikrai dažnai sutiksi važiuojantį kokį traktoriuką, tai tikrai ne vien ugnikalnių ir egzotinių augalų, bet ir žemės ūkio šalis. Jeigu Madeiroje mane stebino labai statūs ir gerokai aukštesni kalnai ir skardžiai su nelietuviška augmenija, daugybe bananų plantacijų įspūdingame aukštyje, apsamanojusios levados, o įspūdingiausi buvo lauro lapų miškai ir „prieskoniais“ kvepiantis oras, tai čia, Azoruose, tarp vešliais miškais ir egzotinėmis gėlėmis apaugusių ugnikalnių kraterių pamatysime visai nemažai ir mums įprastos „lietuviškos“ gamtos. Todėl man Azorai ne laukiniai, o labiau kaimiški. Čia toks grynas tikras kaimas, gerąja prasme šiek tiek atsilikęs nuo mūsų.

Kad sala kaimiška, matosi jau sostinėje – Ponta Delgadoje. Ji – labiau didelis kaimas, negu miestas. Senamiestis jaukus ir nedidelis, aikštė, bažnyčia, krantinė su keliais didesniais viešbučiais, uostas. Toks jausmas, kad šitoje saloje negimė nei vienas architektas. Visi namai saloje, išskyrus senamiestį ir bažnyčias, yra paprasčiausios baltos kvadratinės „dėžutės“, netgi tie nauji viešbučiai, irgi tokios pačios nuobodžios „dėžutės“, tik su daugiau stiklo. Beje, sostinės senamiestis tikrai gražus, dominuoja balti namai su ruda apdaila, o vaikštinėjant jaukiomis gatvelėmis įsivaizduoji kiek čia visokio plauko jūreivių ir piratų regėta... juk pro čia plaukiant portugalai atrado arba užkariavo daugybę kolonijų. Ir dar labai įdomios bažnyčios visoje saloje, niekur nesu mačiusi tokiais keistais spalvotais raštais išpuoštų ir išmargintų jų fasadų.

Visą kelionės laiką mes gyvenome Ponta Delgadoje, tik trijose skirtingose vietose, nes čia – sostinėje patogiausia. Pats pirmas būstas buvo 300 metų senumo pastate centre, kuris labiau priminė muziejų sename dvare, o ne viešbutį, su įspūdingomis menėmis, antikvariniais baldais, indais, arkomis, bet toks labai jaukus „muziejus“. Vėliau gyvenome erdviame dviejų aukštų bute ant vandenyno kranto su vaizdu į vandenyną. Paskutinis – įspūdingiausias būstas įrengtas aukštai buvusioje observatorijoje su 360 laipsnių panoraminiu vaizdu į visas salos puses, matosi ir vandenynas, ir kalnai, ir sostinės dalis, ir visai šalia ananasų šiltnamių plantacijos, o nusileidus apačioje nuostabus sodas su baseinu. Beje, šioje saloje būstų su baseinu pasiūla labai maža ir šiaip būstai gana kuklūs ir brangūs, tad norint gyventi įdomiau, teks gerokai paplušėti ieškant.

Beje, kas dar yra faina, jeigu Jūs neturite savo apartamente baseino, bet jo pasiilgsite, tiek Ponta Delgadoje, tiek Ribeira Grande, tiek  Lagoa tiesiog ant vandenyno kranto yra įkurti vieši lauko baseinai su dušais, persirengimo kambariais ir simboliniu kelių eurų įėjimo mokesčiu. O salos vakaruose šalia Mosteiros kaimuko rasite Caneiros natūralius baseinus, susiformavusius tiesiog vandenyno pakrantėje natūraliai iš įtekančio šilto terminių šaltinių vandens ir vandenyno bangų. Beje, tokių vietų saloje yra ir daugiau, pavyzdžiui vakarinėje dalyje Sofia, Ponta da Ferraria natūralūs baseinai, o gal ir dar yra, paieškokite. Tik šiuose natūraliuose baseinuose reikėtų turėti vandens batus, dėl aštraus akmenuoto dugno.

Ir dar apie maudynes. Aš nesu labai mėgstanti maudytis jūrose ar juo labiau vandenynuose, bet čia tikrai smagu maudytis vandenyne, nes jis labai šiltas dėl šalia tekančios Golfo srovės! Neabejotinai smagiausias pliažas saloje – Santa Barbara – tikras bangletininkų rojus. Švarus, smėlėtas, beveik šviesaus smėlio paplūdimys pilnas bangletininkų ir jiems prijaučiančių. Kiek kartų čia buvome, visada buvo didelės bangos, ir netgi sakyčiau gana pavojingos, pilnam maudymosi kaifui pajausti pakanka įbristi iki kelių... Dar mums patiko šalia esantis Monte Verde pliažas – jie abu visai prie pat Ribeira Grande miestuko salos šiaurėje, bet kartu ir vos keliolika minučių automobiliu nuo sotinės. Nežinau ar taip visada, bet šiauriniuose salos paplūdimiuose mums visada buvo didelės bangos, o pietiniuose – ramuma. Teko išsimaudyti ir pačiame šilčiausiame saloje Fogo pliaže, esančiame Ribeira Quente miestelyje – nors čia nebuvo bangų, bet vanduo dar šiltesnis dėl įtekančių povandeninių termo srovių.

Dar mums labai pasisekė su oru, žinau, kad kitiems visko būna. Nors saloje per dieną oras gali pasikeisti kelis kartus, visgi klimatas čia tikrai tobulas. Temperatūra labai komfortiška, oras „minkštas“, dieną apie 25 laipsnius, naktimis gal apie 20. Tiesą sakant net nežinau, ką rodė termometrai, bet ilgesnių drabužių nei karto neprireikė (išskyrus plaukiant į vandenyną). Skaičiau, kad čia visada šilčiau, nei rodo termometrai dėl šalia tekančios Golfo srovės. Po nakties kartais būdavo palyta, bet visada vienodai šilta. Kelis kartus nulijo ir dieną, bet tas lietus labiau panašus į gaivinančių dulksną. Ir nors debesų horizonte būna beveik visada, bet jie labai greitai dingsta ir vėl atsiranda... Po keleto dienų pripratome, kad apie orą čia galvoti net nereikia – jis visada puikus.

Azorai pirmiausiai yra apie gamtą, tai apie ją čia galima kalbėti ir kalbėti... apie ugnikalnių krateriuose esančius ežerus, trykštančias karštas versmes, keistų spygliuočių miškus, įspūdingo dydžio paparčius ir kitus augalus gigantiškais lapais, ryškiais žiedais, priverčiančius pasijausti lyg jurassick parke, dar tos egzotinės gėlės – imbierinės lelijos, hortenzijos, ir kadangi dabar jos beveik visos peržydėję, mėlynai violetinės spalvos trūkumą kompensuoja žydintys vijokliai (gal kokios laukinės raganės) apraizgę kitus augalus. Mūsų visos dienos buvo išvykos vis į kitą salos dalį atrasti ir pamatyti kuo daugiau laukinės gamtos, praeiti gražiausius žygių takus, pamatyti kraterius, krioklius...

Pati populiariausia salos vieta, kurios turbūt nepraleidžia nei vienas atvykėlis – Sete Cidades. Tai didžiulė ugnikalnio kaldera su joje susiformavusiais ežerais, kurių pagrindiniai du – Lagoa Azul (mėlynasis) ir Lagoa Verde (žaliasis). Šie ežerai yra tarsi salos vizitinė kortelė – populiariausias vaizdas google paieškose ir ant Azorų atvirukų. Apačioje šalia tilto jungiančio šiuos du ežerus yra tokio paties pavadinimo Sete Cidades kaimas, bet gerokai įspūdingesni vaizdai iš aukštai, nuo kalderos viršūnės, žygiuojant hike takais, kurių saloje yra daug (tik nelabai aiškiai sužymėtų), arba nuo apžvalgos aikštelių. Populiariausios aikštelės čia – Vista do Rei ir Grota do Inferno.

Mes žygiavome aukštai kalderos viršūnėje vingiuojančiu PR03 SMI taku, prasidedančiu nuo Vista do Rei, tik šio tako minusas, kad jis linijinis, tad teks grįžti tuo pačiu taku atgal. Beje, prie šios apžvalgos aikštelės yra didelis apleistas viešbutis „Monte Palace“, kuris sutraukia daugybę turistų, kad vaizdus pamatyti iš dar aukščiau. Vista do Rei aikštelė turbūt pati populiariausia saloje, nes atvažiuoti galima prie pat jos, todėl čia galima sutikti ir turistinių autobusų. 

Norint pasiekti aikštelę Grota do Inferno, reikės nuo autombilio paeiti apie 1,2 km ilgio taku. Čia irgi sutiksite turistų, bet truputį mažiau, užtat vaizdas tikrai fantastiškas. Beje, apžvalgos aikštelių saloje labai daug, tad gali būti, kad geriausią vaizdą rasite tiesiog ten, kur nerasite žmonių 😊.

Sete Cidades kalderoje yra ir daugiau ežerų. Lagoa do Canario praeisite žygiuodami link Grota do Inferno, o kitus ežerus matysite nuo aikštelės viršūnės. Žodžiu veiklos čia aplink yra visai dienai, tik eik... bet nusivilsite atvykę iki netoliese esančio Muro das Nove Janelas akveduko, jis toks... apie nieką.

Dar tą pačią dieną galima apvažiuoti ir vakarinę pakrantę. Jau mano paminėtas Mosteiros – mažas žvejų kaimelis, traukiantis dėl nuostabaus saulėlydžio ir Caneiros natūralių šilto vandens baseinų susidariusių vandenyno pakrantėje. Čia maudytis šiltame vandenyne leidžiantis saulei gali būti labai smagu. Dar stabtelėjome pakeliui Ponta do Escalvado apžvalgos aikštelėje su įspūdingais vandenyno ir pakrantės skardžių vaizdais.

Kaip minėjau, saloje yra daug vietų su kunkuliuojančiais termo šaltiniais, bet daugiausiai visokių vulkaninių versmių turbūt yra aplink Furnas. Šioje įspūdingo dydžio Furnas ugnikalnio kalderoje yra Furnas miestelis, beje, ypatingai gražus ir tuo mane netikėtai nustebino. Jau leidžiantis link miestelio nustembi kiek daug čia visko žaliuoja ir žydi... Bet labiausiai Furnas garsus kunkuliuojančiomis karštomis versmėmis ir rūkstančiomis fumarolėmis, šalia miestelio esančiu Furnas ežeru, kurį būtina apeiti PRC06 SMI taku, ir keletu išpuoselėtų gamtos parkų su egzotiškais augalais ir termo baseinais. Beje, PRC06 SMI takas vingiuoja kalderos apačioje lygia ežero pakrante, todėl labai lengvas, bet dėl besikeičiančio kraštovaizdžio ir visai įdomių dalykų pakeliui (pavyzdžiui, Nossa Senhora das Vitórias koplyčia ir kt.) yra vertas jūsų kojų. O visą Furnas kalderą iš aukštai galima pamatyti iš keleto apžvalgos aikštelių, kurias rasite google arba kelio ženkluose. Mes pakilome iki aikštelės Lombo dos Milhos kaip tik tuo metu, kai išlindo vaivorykštė – vaizdas buvo fantastiškas.

Dar Furnas yra garsus savo tradiciniu patiekalu, kurį privaloma visiems paragauti – cozido. Tai tradicinis troškinys iš daug įvairių mėsų ir daržovių, troškintas daug valandų po žeme fumarolėse, todėl turintis išskirtinį „dujų“ poskonį. Nepasakyčiau, kad cozido ypatingai skanus, toks sotus ir riebokas patiekalas, mums dviems paragavimui netgi užteko vienos porcijos, bet paragauti tikrai būtina. Cozido rasite turbūt visuose miestelio restoranuose, mes ragavome parekomenduotame „Restaurante Tony‘s“. Dar čia Furnas miestelyje galima paragauti maçaroca de milho – kukurūzų burbuolių panardintų furmarolėse arba bolos lêvedos – mielinių pyragėlių, tokių lyg blynas, lyg duona, lyg saldu, lyg ir ne, bet mums visai patiko.

Keliaujant į Furnas ar vakarinę salos dalį ne kartą pravažiavome Plantações de Chá Gorreana – vieninteles arbatos planatacijas Europoje. Dėl tinkamo klimato čia daugybę metų auginama arbata pagal senas šeimos tradicijas perduodamas iš kartos į kartą. Planatcijose galima pasivaikščioti takais tarp arbatos eilių, o paskui terasoje išgerti arbatos arba kokios žolelių trauktinės (jos saloje irgi labai populiarios). Taip pat čia vyksta arbatos degustacijos, yra nedidelis muziejus.

Salos pietuose yra labai žavus žvejų miestelis Vila Franca do Campo, turintis įdomų senamiestį, po kurį reikia pasivaikščioti, buvęs pirmąja salos sostine. Miestelis garsus virš jo esančia Ermida de Nossa Senhora da Paz koplyčia, tikrai įspūdingai atrodančia iš išorės (mes matėme tik iš toli, nuo kalno apačios) ir vos 1 km nuo kranto atstumu esančia salele Vila Franca do Campo. Ši sala iš paukščio skrydžio atrodo labai įspūdingai, nes yra besiformuojančio ugnikalnio viršūnė – kraterio dalis, su natūraliu baseinu viduje. Į salą galima plaukti laiveliu, bet manau ten nepamatytume nieko įspūdingo, kaip ir nuo kranto – visas įspūdis vaizduose iš lėktuvo arba drono.

Dar būtina atrakcija Azoruose – išvyka laivu į vandenyną stebėti delfinų ir banginių. Nors skamba kažkaip neįtikinamai, mums pavyko pamatyti ir banginį, tiksliau jo purškiamus vandens fontanus, nugarą ir pliaukštelėjimą uodega, ir delfinus – net tris būrius. Toliau nuo kranto delfinus stebėjome labiau po vandeniu, vos iškišančius nosį ar peleką, bet paskui grįžtant link kranto mus lydėjo visas delfinų būrys, šokinėjo aplink valtį iš visų pusių. Beje, mes vykome su jūrų biologais mažesne greitaeige valtimi, dar galima plaukti ir didesniu turistiniu laivu. Abiem atvejais šio sezono kaina 65 EUR (yra trys skirtingos kompanijos plukdančios iš Ponta Delgados uosto). Nors tokios pramogos siūlomos ir kitose Atlanto vandenyno salose, man tai buvo pirmas kartas, kai mačiau delfinus atvirame vandenyne. Tikrai rekomenduoju, įspūdis garantuotas!

Tęsinys - spauskite čia

Portugalija - Azorų salos: I dalis. Lisabona ir festivalis

Portugalijoje pirmą kartą buvome lygiai prieš 17 metų. Prieš kelis metus buvome Madeiroje, o po jos jau kelis metus buvau apsėsta Azorų salų idėjos. Tik jas pasiekti nėra paprasta – reikia net kelių persėdimų, vis neradau patogių skrydžių... ir šiemet Airbaltic pasiūlė tiesioginius skrydžius į Lisaboną! O mes dar pavasarį buvom „nužiūrėję“ Lisabonoje vykstantį muzikos festivalį „MEO Kalorama“! Žodžiu, susidėliojo viskas labai neblogai (išskyrus tik tai, kad dėl festivalio prisirišome prie datų, tad viskas kainavo gerokai brangiau, nei būtų keliaujant po kelių savaičių ar mėnesio). Bet apie viską iš eilės.

Portugalija – labai graži ir įdomi šalis, nors ir nėra baisiai populiari kelionės kryptis, kaip jos kaimynės. Kadangi mes prieš keliolika metų keliavome visa pakrante nuo Porto ir Faro, Portugaliją visai pažįstam, tad šiemet nutarėm niekur nesiblaškyti, tiesiog atsifestivalinti Lisabonoje ir paskui iš karto pūsti į Azorus.

Apie Lisaboną labai trumpai. Tai labai gražus ir kompaktiškas miestas, labai patogus keliauti, netgi savaitgalio kelionei, nors skrydis iš Vilniaus trunka 4:30 valandos. Oro uostas beveik miesto centre, vos keli kilometrai nuo senamiesčio (Bolt arba Uber 6-8 EUR). Mieste geras susisiekimas metro, važinėja tramvajus, pilna tuktuk‘ų, bet kai Bolt tokios kainos, tai pats patogiausias būdas visur su pavežėjais. Patogiausia gyventi centre arba netoli jo, nes tuomet beveik viską galima pasiekti pėsčiomis, tik reikia turėti omeny, kad Lisabona išsidėsčiusi ant daugybės kalvų, tad beveik visos gatvelės bus „kreivos“ – tai į kalną, tai nuo kalno, čia daug gana stačių ir ilgų laiptų, užtat daug ir panoraminių apžvalgos aikštelių, nuo kurių galima miestą apžiūrėti iš aukštai. Bet užtat miestas turi daug šarmo ir žavesio. Be visų pagrindinių aplankyti aikščių, pilių ir bažnyčių, kurių čia nevardinsiu, smagiausia tiesiog klaidžioti ir grožėtis siauromis senamiesčio Alfama gatvelėmis, stebėti žmones, užsukti į kokį jaukų tapas bariuką ar restoranėlį, kurių tikrai daug (galiu parekomenduoti stilingą Tapas bar 52, dėl smagios atmosferos, restoraną Maria Catita, dėl gero maisto ir aptarnavimo, restoraną Marisqueira do Lis, dėl galybės jūros gėrybių, beje, čia galima rasti ir percebes). Smagiausias dalykas ir miesto simbolis Lisabonoje senoviniai tramvajaus traukinukai, kuriais net nebūtina važiuoti, jie tiesiog šiaip labai gražiai atrodo, kai pravažiuoja. O dar visas Lisabonos senamiesčio grindinys išklotas tomis mažytėmis nuzulintomis plytelėmis... Ir namai dekoruoti azulejo stiliumi – įvairiausių raštų ir spalvų keraminės plytelės ant namų fasadų, labai primena tas margas vonios plyteles iš vaikystės...

Dar įdomu apsilankyti atokiau centro LF Factory rajonėlyje, kur rasite meno galerijas, įdomesnes krautuvėles, kavines ir restoranus. O išreklamuotas turgus Time Out Market pasirodė labai nefaina turistinė vieta, tai sprukom iš ten kuo greičiau. Influencerių gatvė Pink Street įdomi gali atrodyti tik nuotraukose, bet ir tai dar kažin, nes jos ilgis vos keliasdešimt metrų ir pilna besifotografuojančių žmonių.

Būtina nepamiršti, kad Lisabona yra prie pat vandenyno ar dar ant upės kranto, tiksliau prie jos žiočių, tad vandens čia daug ir puikiausiai galima suderinti miesto pramogas su poilsiu pliažuose, kurie visai netoli miesto. Didelis platus smėlio pliažas Carcavelos nuo centro nutolęs apie 20 km (Bolt kainuos apie 15 EUR), artimesnis, bet mažesnis, pavyzdžiui, Caxias vos 15 km.

Lisabonoje pasilikome 5 dienoms dėl „MEO Kalorama“ festivalio. Festivalis vyko miesto Bela Vista parke, kuris yra pusiaukelėje tarp oro uosto ir miesto centro. Viešbutį išsirinkome taip pat pakeliui, tik jau netoli centro ir keli km nuo festivalio vietos. Beje, viešbučiai ir butai Lisabonoje pasirodė gana brangūs, atsižvelgiant į tai, kad čia pigus transportas, maistas, restoranai. Dienomis vaikštinėjom po senamiestį arba važiuodavome į kokį pliažiuką, paskui vakarienė ir vakare festivalis. Pats festivalis vyko tris dienas, pagrindinės žvaigždės Massive Attack (nerealiai patiko gyvai), Sam Smith (ne mano muzika, bet labai fainas šou), Jungle (mano muzika, šiemet jau matyti gyvai, bet vistiek liuks) ir daugelis kitų. Ir šiaip faina festo atmosfera ir parko lokacija labai tinkama tokiam renginiui – parkas didelis, o iš aukštesnių jo vietų netgi matosi miesto panorama...

 

Žodžiu, planas Lisabonoje – miestas, jūra ir muzika tobulai pavyko! Buvo puikus oras ir puiki atmosfera, viskas kompaktiškai ir smagiai.

Dar noriu pridurti, kad Portugalija, kokią aš atsimenu prieš tuos 17 metų, nelabai pasikeitė. Ir čia blogąja prasme. Tada mums čia viskas atrodė labai vakarietiškai, o dabar supratome, kad mes Lietuvoje labai „nubėgome“ į priekį, o jie liko ten pat. Tikrai labai daug šiukšlių, daug netvarkos, daug apleistų pastatų, baisūs keliai, daug benamių... Mes Lietuvoje nuo tokių dalykų tikrai „atpratę“. Bet labai džiugina kainos, parduotuvėse gal ir panašios, kaip pas mus, bet restoranuose labai smagios (pavyzdžiui, esspreso puodelis vis dar kainuoja iki euro), maistas puikus, šviežias, daug žuvies ir jūros gėrybių, tik viena problema – portugalai beveik nevalgo daržovių, dažniausiai visur pateikiamos tik bulvės.

Dar kalbant apie maistą, čia tikrai daugybė jūros gėrybių, netgi nematytų kitose Europos šalyse. Ir būtai reikia paragauti percebes! Populiariausia žuvis čia tikrai bacalhau – menkė, o jų moliuskai almechas mums pasirodė geresni už Viduržemio jūros regiono vongoles. Populiariausias desertas neabejotinai pastel de natas. Ir dar būtina paragauti ginja – kiekviename bare įpils nepersaldaus vyšnių likerio. Na ir portugališko vyno, nebūtinai portveino.

Tęsinys - spauskite čia