Portugalija - Azorų salos: II dalis. São Miguel sala

Kaip minėjau pirmoje dalyje, apie Azorų salas svajojau keletą metų. Labai įdomu buvo jas pamatyti, palyginti su prieš keletą metų aplankyta Madeira, įsitikinti kodėl jos vadinamos „Europos Havajais“ arba „šiltesne Islandija“... ir net dingusia Atlantida. Ir aš šiek tiek nusivyliau... Beje, turiu patikslinti, kad Azorų salyną sudaro 9 salos išsidėsčiusios net 650 km atstumu, o mes buvome tik pačioje didžiausioje – São Miguel. Man jis nepriminė nei havajų, nei islandijų, nors nesu buvusi nei ten, nei ten. Aš São Miguel lyginau su Madeira, ir man Madeira daug kur pirmauja... Gali būti, kad mano lūkesčiai buvo per daug dideli, buvau susidariusi nuomonę, kad Azorai labiau laukiniai, labiau egzotiniai ir dar žalesni (o gal esmė tame, kad Madeiroje buvome pavasarį, kai viskas sodru ir vešlu, o čia rugsėjo pradžioje, kai gamta jau peržydėjusi ir lengvai padžiūvusi). Bet tai nepaneigia fakto, kad Azorai labai gražūs ir juos būtina pamatyti!

São Miguel – nedidelė sala vos 64 km ilgio ir 8-14 km pločio, bet kitos Azorų salos dar mažesnės. Nors saloje atstumai nedideli, bet ne visur yra greitkelis, o ir tas labai vingiuotas, tad į vakarinę salos dalį iš sostinės gali tekti važiuoti beveik porą valandų. Aišku pakeliui vaizdai labai gražūs, įspūdingi ugnikalnių krateriai, tik geriau įsižiūrėjus supranti, kad tai ne šiaip sau kalnai. Nenormalus kiekis hortenzijų, ne tik gražiausi takai ar miestai jomis apsodinti, bet beveik visos pakelės, keliai ir net greitkelis. Rugsėjo pradžioje dauguma jų jau peržydėję ir tik įsivaizduoti galiu kaip „kosmiškai“ viskas mėlynuoja birželį. Kita vertus, toks kiekis žydinčių hortenzijų salą paverčia ne laukine, o labiau „dekoruota“, gal mane šiek tiek ir nuvylė, kad ta gamta nėra labai laukinė, jos daug „pasodinta“. Dar be hortenzijų visur auga tokios didelės geltonos gėlės milžiniškais žaliais lapais (google rado jų pavadinimą kahili ginger arba imbierinė lelija), tai gal net įspūdingiau už peržydėjusias hortenzijas atrodo. O dar vietinis landšafas kartais labai primena ir lietuvišką kaimą – daug pievų su besiganančiomis karvėmis, daug kukurūzų laukų, kažkokių javų ir tikrai dažnai sutiksi važiuojantį kokį traktoriuką, tai tikrai ne vien ugnikalnių ir egzotinių augalų, bet ir žemės ūkio šalis. Jeigu Madeiroje mane stebino labai statūs ir gerokai aukštesni kalnai ir skardžiai su nelietuviška augmenija, daugybe bananų plantacijų įspūdingame aukštyje, apsamanojusios levados, o įspūdingiausi buvo lauro lapų miškai ir „prieskoniais“ kvepiantis oras, tai čia, Azoruose, tarp vešliais miškais ir egzotinėmis gėlėmis apaugusių ugnikalnių kraterių pamatysime visai nemažai ir mums įprastos „lietuviškos“ gamtos. Todėl man Azorai ne laukiniai, o labiau kaimiški. Čia toks grynas tikras kaimas, gerąja prasme šiek tiek atsilikęs nuo mūsų.

Kad sala kaimiška, matosi jau sostinėje – Ponta Delgadoje. Ji – labiau didelis kaimas, negu miestas. Senamiestis jaukus ir nedidelis, aikštė, bažnyčia, krantinė su keliais didesniais viešbučiais, uostas. Toks jausmas, kad šitoje saloje negimė nei vienas architektas. Visi namai saloje, išskyrus senamiestį ir bažnyčias, yra paprasčiausios baltos kvadratinės „dėžutės“, netgi tie nauji viešbučiai, irgi tokios pačios nuobodžios „dėžutės“, tik su daugiau stiklo. Beje, sostinės senamiestis tikrai gražus, dominuoja balti namai su ruda apdaila, o vaikštinėjant jaukiomis gatvelėmis įsivaizduoji kiek čia visokio plauko jūreivių ir piratų regėta... juk pro čia plaukiant portugalai atrado arba užkariavo daugybę kolonijų. Ir dar labai įdomios bažnyčios visoje saloje, niekur nesu mačiusi tokiais keistais spalvotais raštais išpuoštų ir išmargintų jų fasadų.

Visą kelionės laiką mes gyvenome Ponta Delgadoje, tik trijose skirtingose vietose, nes čia – sostinėje patogiausia. Pats pirmas būstas buvo 300 metų senumo pastate centre, kuris labiau priminė muziejų sename dvare, o ne viešbutį, su įspūdingomis menėmis, antikvariniais baldais, indais, arkomis, bet toks labai jaukus „muziejus“. Vėliau gyvenome erdviame dviejų aukštų bute ant vandenyno kranto su vaizdu į vandenyną. Paskutinis – įspūdingiausias būstas įrengtas aukštai buvusioje observatorijoje su 360 laipsnių panoraminiu vaizdu į visas salos puses, matosi ir vandenynas, ir kalnai, ir sostinės dalis, ir visai šalia ananasų šiltnamių plantacijos, o nusileidus apačioje nuostabus sodas su baseinu. Beje, šioje saloje būstų su baseinu pasiūla labai maža ir šiaip būstai gana kuklūs ir brangūs, tad norint gyventi įdomiau, teks gerokai paplušėti ieškant.

Beje, kas dar yra faina, jeigu Jūs neturite savo apartamente baseino, bet jo pasiilgsite, tiek Ponta Delgadoje, tiek Ribeira Grande, tiek  Lagoa tiesiog ant vandenyno kranto yra įkurti vieši lauko baseinai su dušais, persirengimo kambariais ir simboliniu kelių eurų įėjimo mokesčiu. O salos vakaruose šalia Mosteiros kaimuko rasite Caneiros natūralius baseinus, susiformavusius tiesiog vandenyno pakrantėje natūraliai iš įtekančio šilto terminių šaltinių vandens ir vandenyno bangų. Beje, tokių vietų saloje yra ir daugiau, pavyzdžiui vakarinėje dalyje Sofia, Ponta da Ferraria natūralūs baseinai, o gal ir dar yra, paieškokite. Tik šiuose natūraliuose baseinuose reikėtų turėti vandens batus, dėl aštraus akmenuoto dugno.

Ir dar apie maudynes. Aš nesu labai mėgstanti maudytis jūrose ar juo labiau vandenynuose, bet čia tikrai smagu maudytis vandenyne, nes jis labai šiltas dėl šalia tekančios Golfo srovės! Neabejotinai smagiausias pliažas saloje – Santa Barbara – tikras bangletininkų rojus. Švarus, smėlėtas, beveik šviesaus smėlio paplūdimys pilnas bangletininkų ir jiems prijaučiančių. Kiek kartų čia buvome, visada buvo didelės bangos, ir netgi sakyčiau gana pavojingos, pilnam maudymosi kaifui pajausti pakanka įbristi iki kelių... Dar mums patiko šalia esantis Monte Verde pliažas – jie abu visai prie pat Ribeira Grande miestuko salos šiaurėje, bet kartu ir vos keliolika minučių automobiliu nuo sotinės. Nežinau ar taip visada, bet šiauriniuose salos paplūdimiuose mums visada buvo didelės bangos, o pietiniuose – ramuma. Teko išsimaudyti ir pačiame šilčiausiame saloje Fogo pliaže, esančiame Ribeira Quente miestelyje – nors čia nebuvo bangų, bet vanduo dar šiltesnis dėl įtekančių povandeninių termo srovių.

Dar mums labai pasisekė su oru, žinau, kad kitiems visko būna. Nors saloje per dieną oras gali pasikeisti kelis kartus, visgi klimatas čia tikrai tobulas. Temperatūra labai komfortiška, oras „minkštas“, dieną apie 25 laipsnius, naktimis gal apie 20. Tiesą sakant net nežinau, ką rodė termometrai, bet ilgesnių drabužių nei karto neprireikė (išskyrus plaukiant į vandenyną). Skaičiau, kad čia visada šilčiau, nei rodo termometrai dėl šalia tekančios Golfo srovės. Po nakties kartais būdavo palyta, bet visada vienodai šilta. Kelis kartus nulijo ir dieną, bet tas lietus labiau panašus į gaivinančių dulksną. Ir nors debesų horizonte būna beveik visada, bet jie labai greitai dingsta ir vėl atsiranda... Po keleto dienų pripratome, kad apie orą čia galvoti net nereikia – jis visada puikus.

Azorai pirmiausiai yra apie gamtą, tai apie ją čia galima kalbėti ir kalbėti... apie ugnikalnių krateriuose esančius ežerus, trykštančias karštas versmes, keistų spygliuočių miškus, įspūdingo dydžio paparčius ir kitus augalus gigantiškais lapais, ryškiais žiedais, priverčiančius pasijausti lyg jurassick parke, dar tos egzotinės gėlės – imbierinės lelijos, hortenzijos, ir kadangi dabar jos beveik visos peržydėję, mėlynai violetinės spalvos trūkumą kompensuoja žydintys vijokliai (gal kokios laukinės raganės) apraizgę kitus augalus. Mūsų visos dienos buvo išvykos vis į kitą salos dalį atrasti ir pamatyti kuo daugiau laukinės gamtos, praeiti gražiausius žygių takus, pamatyti kraterius, krioklius...

Pati populiariausia salos vieta, kurios turbūt nepraleidžia nei vienas atvykėlis – Sete Cidades. Tai didžiulė ugnikalnio kaldera su joje susiformavusiais ežerais, kurių pagrindiniai du – Lagoa Azul (mėlynasis) ir Lagoa Verde (žaliasis). Šie ežerai yra tarsi salos vizitinė kortelė – populiariausias vaizdas google paieškose ir ant Azorų atvirukų. Apačioje šalia tilto jungiančio šiuos du ežerus yra tokio paties pavadinimo Sete Cidades kaimas, bet gerokai įspūdingesni vaizdai iš aukštai, nuo kalderos viršūnės, žygiuojant hike takais, kurių saloje yra daug (tik nelabai aiškiai sužymėtų), arba nuo apžvalgos aikštelių. Populiariausios aikštelės čia – Vista do Rei ir Grota do Inferno.

Mes žygiavome aukštai kalderos viršūnėje vingiuojančiu PR03 SMI taku, prasidedančiu nuo Vista do Rei, tik šio tako minusas, kad jis linijinis, tad teks grįžti tuo pačiu taku atgal. Beje, prie šios apžvalgos aikštelės yra didelis apleistas viešbutis „Monte Palace“, kuris sutraukia daugybę turistų, kad vaizdus pamatyti iš dar aukščiau. Vista do Rei aikštelė turbūt pati populiariausia saloje, nes atvažiuoti galima prie pat jos, todėl čia galima sutikti ir turistinių autobusų. 

Norint pasiekti aikštelę Grota do Inferno, reikės nuo autombilio paeiti apie 1,2 km ilgio taku. Čia irgi sutiksite turistų, bet truputį mažiau, užtat vaizdas tikrai fantastiškas. Beje, apžvalgos aikštelių saloje labai daug, tad gali būti, kad geriausią vaizdą rasite tiesiog ten, kur nerasite žmonių 😊.

Sete Cidades kalderoje yra ir daugiau ežerų. Lagoa do Canario praeisite žygiuodami link Grota do Inferno, o kitus ežerus matysite nuo aikštelės viršūnės. Žodžiu veiklos čia aplink yra visai dienai, tik eik... bet nusivilsite atvykę iki netoliese esančio Muro das Nove Janelas akveduko, jis toks... apie nieką.

Dar tą pačią dieną galima apvažiuoti ir vakarinę pakrantę. Jau mano paminėtas Mosteiros – mažas žvejų kaimelis, traukiantis dėl nuostabaus saulėlydžio ir Caneiros natūralių šilto vandens baseinų susidariusių vandenyno pakrantėje. Čia maudytis šiltame vandenyne leidžiantis saulei gali būti labai smagu. Dar stabtelėjome pakeliui Ponta do Escalvado apžvalgos aikštelėje su įspūdingais vandenyno ir pakrantės skardžių vaizdais.

Kaip minėjau, saloje yra daug vietų su kunkuliuojančiais termo šaltiniais, bet daugiausiai visokių vulkaninių versmių turbūt yra aplink Furnas. Šioje įspūdingo dydžio Furnas ugnikalnio kalderoje yra Furnas miestelis, beje, ypatingai gražus ir tuo mane netikėtai nustebino. Jau leidžiantis link miestelio nustembi kiek daug čia visko žaliuoja ir žydi... Bet labiausiai Furnas garsus kunkuliuojančiomis karštomis versmėmis ir rūkstančiomis fumarolėmis, šalia miestelio esančiu Furnas ežeru, kurį būtina apeiti PRC06 SMI taku, ir keletu išpuoselėtų gamtos parkų su egzotiškais augalais ir termo baseinais. Beje, PRC06 SMI takas vingiuoja kalderos apačioje lygia ežero pakrante, todėl labai lengvas, bet dėl besikeičiančio kraštovaizdžio ir visai įdomių dalykų pakeliui (pavyzdžiui, Nossa Senhora das Vitórias koplyčia ir kt.) yra vertas jūsų kojų. O visą Furnas kalderą iš aukštai galima pamatyti iš keleto apžvalgos aikštelių, kurias rasite google arba kelio ženkluose. Mes pakilome iki aikštelės Lombo dos Milhos kaip tik tuo metu, kai išlindo vaivorykštė – vaizdas buvo fantastiškas.

Dar Furnas yra garsus savo tradiciniu patiekalu, kurį privaloma visiems paragauti – cozido. Tai tradicinis troškinys iš daug įvairių mėsų ir daržovių, troškintas daug valandų po žeme fumarolėse, todėl turintis išskirtinį „dujų“ poskonį. Nepasakyčiau, kad cozido ypatingai skanus, toks sotus ir riebokas patiekalas, mums dviems paragavimui netgi užteko vienos porcijos, bet paragauti tikrai būtina. Cozido rasite turbūt visuose miestelio restoranuose, mes ragavome parekomenduotame „Restaurante Tony‘s“. Dar čia Furnas miestelyje galima paragauti maçaroca de milho – kukurūzų burbuolių panardintų furmarolėse arba bolos lêvedos – mielinių pyragėlių, tokių lyg blynas, lyg duona, lyg saldu, lyg ir ne, bet mums visai patiko.

Keliaujant į Furnas ar vakarinę salos dalį ne kartą pravažiavome Plantações de Chá Gorreana – vieninteles arbatos planatacijas Europoje. Dėl tinkamo klimato čia daugybę metų auginama arbata pagal senas šeimos tradicijas perduodamas iš kartos į kartą. Planatcijose galima pasivaikščioti takais tarp arbatos eilių, o paskui terasoje išgerti arbatos arba kokios žolelių trauktinės (jos saloje irgi labai populiarios). Taip pat čia vyksta arbatos degustacijos, yra nedidelis muziejus.

Salos pietuose yra labai žavus žvejų miestelis Vila Franca do Campo, turintis įdomų senamiestį, po kurį reikia pasivaikščioti, buvęs pirmąja salos sostine. Miestelis garsus virš jo esančia Ermida de Nossa Senhora da Paz koplyčia, tikrai įspūdingai atrodančia iš išorės (mes matėme tik iš toli, nuo kalno apačios) ir vos 1 km nuo kranto atstumu esančia salele Vila Franca do Campo. Ši sala iš paukščio skrydžio atrodo labai įspūdingai, nes yra besiformuojančio ugnikalnio viršūnė – kraterio dalis, su natūraliu baseinu viduje. Į salą galima plaukti laiveliu, bet manau ten nepamatytume nieko įspūdingo, kaip ir nuo kranto – visas įspūdis vaizduose iš lėktuvo arba drono.

Dar būtina atrakcija Azoruose – išvyka laivu į vandenyną stebėti delfinų ir banginių. Nors skamba kažkaip neįtikinamai, mums pavyko pamatyti ir banginį, tiksliau jo purškiamus vandens fontanus, nugarą ir pliaukštelėjimą uodega, ir delfinus – net tris būrius. Toliau nuo kranto delfinus stebėjome labiau po vandeniu, vos iškišančius nosį ar peleką, bet paskui grįžtant link kranto mus lydėjo visas delfinų būrys, šokinėjo aplink valtį iš visų pusių. Beje, mes vykome su jūrų biologais mažesne greitaeige valtimi, dar galima plaukti ir didesniu turistiniu laivu. Abiem atvejais šio sezono kaina 65 EUR (yra trys skirtingos kompanijos plukdančios iš Ponta Delgados uosto). Nors tokios pramogos siūlomos ir kitose Atlanto vandenyno salose, man tai buvo pirmas kartas, kai mačiau delfinus atvirame vandenyne. Tikrai rekomenduoju, įspūdis garantuotas!

Tęsinys - spauskite čia