Moselio slėnis: dviračiais tarp pilių ir vynuogynų. II dalis

trečia mynimo diena. kulminacija

 

Pagal planą šiandien laukia pati gražiausia diena. Nusprendžiame persikelti keltuku per upę (taip, tuo pačiu, kur vakar neveikė) ir minti kaire Moselio puse. Dešinėje lieka idiliškas instagraminis Pünderich miestelis, kurį buvau pasižymėjusi kaip privalomą užsukti. Na, bet visko negali turėti. Liks kitam kartui 😊. Užtat kairėje pasitinka įspūdingas geležinkelis su arkomis ir tolumoje ant kalno – dar įspūdingesnis Marienburg vienuolynas, į kurį užkylame tarp nerealaus grožio vynuogynų (galima į vienuolyną ir nekilti toliau minant lyguma palei Moselio kilpą ir aplankyti Zell – katinų gerbėjų miestelį). Mynimas į vienuolyną turbūt buvo mūsų pati stačiausia atkarpa, bet tai koks grožis užkilus! Apačioje matyti dešimtys, o gal šimtai vynuogynų, miesteliai ir upės vingiai, ir šiaip smagu pasivaikščioti prie vienuolyno. Būtinai rekomenduoju! 

 

 

 

 

Toliau miname link sekančios Moselio kilpos, už Bremm miestelio kairėje upės pusėje Calmont kalnas – stačiausias vynuogynas Europoje (siekia 65-76 laipsnius), o kitoje pusėje matosi Stuben vienuolyno griuvėsiai.

 

Šiandien, išmokę vakarykštę pamoką, nusprendėme nejuokauti dėl pietų ir vokišku rėžimu užsisakėme pakeliui labai puikiai užrekomenduotą restoranėlį-vyninę „Weingut Borchert - Springiersbacher Hof“. Mano ir visų mūsų rekomendacija šimtaprocentinė, visi patiekalai, kuriuos tik ragavom, buvo puikūs – pradedant carpaccio, ricottos ravioli, baigiant kiaulės žandukais ar pačiu įspūdingiausiu bowlu su saldžios bulvės gnocchi. Ir, žinoma, puikus vietinis vynelis.

 

Po įspūdingų pietų pilni jėgų praminam pro šalį miestukus Senheim-Senhals, čia persikeliame tiltu į dešinę Moselio pusę. Kažkur vynuogynuose desertui stojame vynuogių. Vėl iš tolo nuo aukšto kalno mus pasitinka pilies griuvėsiai – Metternich. Už pilies labai gražus jaukus mažutis miestelis Beilstein – „Moselio miegančioji gražuolė“. Čia gyvena vos 140 gyventojų, bet nufilmuota daugybė vokiškų filmų! Čia „prišaudom“ daug nuotraukų, paragauju rieslingo skonio ledų (labai geri, su lengva rūgštele) ir minam toliau.

 

Likus keliems kilometrams iki nakvynės miestelio, dar kažkur pakrantėje stabtelim, pamatę fainą stovyklavietę-vyninę-barą, net nežinau kaip pavadinti. Tiesiog smagi vieta su gražiu vaizdu. Vėl po taurę vyno...

 

Paskutinius kilometrus iki Cochem miname prieš nerealaus dydžio vėją, nežinau iš kur jis atsirado ir kaip staiga užkilo, bet, atrodo, net bloškia atgal ir neleidžia pasiekti šiandienos tikslo.

 

Pagaliau išnyra įspūdingiausia Reichsburgo pilis, turbūt pats lankomiausias turistų objektas prie Moselio upės. Ir ne veltui. Visas Cochem miestelis atrodo lyg sudėliotas iš meduolinių fasadų ir dantytų stogų namukų, o ta pilis – tikrai kaip iš Walt Disney pasakų. Čia turėjome ir labai fainą jaukų viešbutėlį, o galiausiai sužinojom, kad kaip tik šiandien miestelyje vyksta vyno šventė, visur minios žmonių, matyt suvažiavo iš visų aplinkinių miestelių, ir vakare dar laukia didžiulis fejerverkas.

 

Išėjome pavakaroti, bet visur tiek žmonių, kad barai ir kavinės pilni, todėl gavome tik maisto išsinešimui. Neprisimenu, ar tiesiog intuicija ar kažkieno paprotinti nusprendžiame „įsikurti“ laukti ir stebėti fejerverko prie pat upės ant molo netoli tilto priešais pilį, aplik šurmulys ir šventinė nuotaika... ir pagaliau sutemo! Galiu pasakyti, kad tokio įspūdingo fejerverko aš ir visa kompanija nebuvome matę gyvenime. Ištisas 16 minučių šaudė iš skirtingų vietų – nuo pilies ant kalno, iš laivo vidury upės, iš kitos kranto pusės ir galiausiai įspūdingas fejerverkų lietus nuo tilto! O kai pyškino už pilies ir blyksnis apšviesdavo visą pilį tikrai atrodė kaip gyvas Walt Disney pasakų intro! Ir dar visą įspūdį sustiprino Moselis, kurio vandenyje atsispindėjo visi fejerverkai. Mes netyčia pataikėm į šią šventę, bet labai rekomenduoju planuojant kelionę pasidomėti kada Cocheme šventė vyks vėl  😊

 

Skaičiai. Šiandien numynėm labai optimaliai – 49 km. Bet pats įspūdingiausias šiandienos, o gal ir visos kelionės skaičius – 16 min nerealaus fejerverko!

 

ketvirta mynimo diena. pilys

 

Šiandien laukia nedaug kilometrų, tad turime laiko ir ta proga kompanija nusprendė aplankyti garsiąją Reichsburgo pilį. Kadangi pilies viduje esu buvusi prieš daugybę metų, mes pasivaikščiojome tik aplinkui, apžvelgėme apylinkes, paskui nusileidome žemyn ir, laukdami draugų, tiesiog klaidžiojome Cochem senamiesčio gatvelėmis...

 

Taip neskubėdami išminame gerokai vėliau. Šiandien miname kaire puse ir po tokios įspūdingos vakar dienos šiandien atrodo viskas nykiau, jau kažkur matyta. Pravažiuojame vėl kelias pilis, tiksliau ant kalnų stovinčius griuvėsius: Burg Coraidelstein, paskui Burg Bischofstein, bet matyt mes jau „sotūs“ pilimis, tad jų beveik net nepastebime 😊.

 

Šiandienos vinis turėjo būti garsioji Eltz pilis, kadaise buvusi pavaizduota ant 500 Vokietijos markių banknoto. Internete prisižiūrėjau kaip įspūdingai ji atrodo iš išorės, nes niekada nebuvo sugriauta (yra viena iš trijų pilių Eifelio regione, likusių nepaliestų per šimtmečius per visus karus). Prisiskaičiau, kad pilis priklauso tai pačiai šeimai jau 33 kartoms arba 850 metų, o 80 pilies kambarių šiandien atrodo taip pat, kaip prieš šimtus metų. Bet Privažiavus prie Müden miestelio, kur reikėjo sukti link Eltz, pilies nuo upės kranto nesimatė, o navigacija rodė iki pilies kilti stačius 5 kilometrus apie 30 minučių. Norinčių sukti į statų kalną neatsirado, o kadangi kompanijos pilies aplankymui neradau, miname toliau.

 

Ties Löf persikeliame per upę ir nuo čia turime grįžti dešine puse keletą kilometrų atgal į savo nakvynės miestelį Brodenbach. Kažkur pakeliui sustojame užkąsti į graikišką restoranėlį moussakos, taip taip, juk minėjau, kad šniceliai su dešrelėmis nusibodo 😊

 

Brodenbach taip pat turi savo pilį ant kalno – Ehrenburg, kurioje visko daug vyksta ir, kaip vėliau sužinojau, yra netgi viešbutis, kur galėjo būti idėja įspūdingai nakvynei.

 

Skaičiai. Šiandien numynėme tik 28 km. Pravažiavom daug pilių, bet, mano rodos, nulį vynuogynų... Turbūt ramiausia diena, bet juk negali būti visos taip pat įspūdingos, kaip vakar...

 

penkta mynimo diena. vynuogynai

 

Šiąnakt vėl nakvojome skirtinguose miesteliuose, nors turėjome visi būti tame pačiame viešbutyje, draugams nakvynes prieš keletą dienų atšaukė. Ryte sulaukiame kompanijos ir visi miname link finišo. Persikeliame per tą patį tiltą, kur vakar atmynėme, į kairę upės pusę, dešinėje toli ant kalno matosi įspūdinga Thurant pilis.

 

Neužilgo priminame Kobern-Gondorf miestuką. Pirmiausiai palei pat upę tiesiog ant kelio pasitinka pilis... Kadangi pilies apatinė dalis trukdė tiesti greitkelį, per ją buvo nutiestas tunelis ir tiesiog po pilim galima pravažiuot – labai įspūdingai atrodo. Toliau įvažiuojame į patį Kobern-Gondorf miestelį su daug gražių viduramžių pastatų, turgaus aikšte su fontanu... miestelis tuščias, bet atrodo lyg po šventės arba šventei ruošiasi. Ir tikrai labai gražus!

 

Išvažiuojant iš miestelio mus užkalbina senyva dama ir pataria toliau minti ne dviračių taku palei plentą ir upę, o pasukti šiek tiek kairiau už geležinkelio ir minti palei bėgius visai šalia vynuogynų. Auksinis ponios patarimas! Man čia buvo viena įspūdingiausių visos kelionės atkarpų su stačiais vynuogynais ir įspūdingu tiltu. Nors pirma mintis buvo, kad kažkaip lyg be ryšio minti palei bėgius, bet tikrai buvo labai smagu, gražu, o kai raudonas traukinukas greta pravažiuoja dar įspūdingiau!

 

Čia būtinai norėsite pasidaryti eilinį pikniką su vyneliu ir užkandžiais (ar neminėjau dar, kad šioje kelionėje visą laiką dviračio „bardačioke“ vežiojiesi taures ir vieną kitą vyno butelį, nežinai kada prireiks 😊).

 

Toliau dar vienas labai gražus fachtverkinis miestukas – Winningen. Siauros gatvelės, namukai su gėlėmis ant palangių, ir mums pasisekė – visas miestelis išpuoštas šventei vynuogių lapų girliandomis ir vėliavomis. Čia pavalgėm (ko gi dar – šnicelių ir dešrelių), o paskui visai netyčia pramynėm raganos ant šluotos skulptūrą (buvau skaičiusi, kad čia XVII a. vykusias raganų medžiokles mena paminklas raganų medžioklės aukoms). Miestelyje savaitgalį vyks vyno šventė ir pasirodo, kad Winningen gali pasigirti seniausiu Vokietijos vyno festivaliu ir optimaliomis sąlygomis augti riesling vynuogėms. Būtinas užsukti miestelis!

 

Šiandien mynimo vėl nedaug ir stengėmės neskubėti, bet pagaliau pasiekiame Koblenz – mūsų mynimo finišą ir pakankamai nemažą miestą įsikūrusį ant Reino ir Moselio santakos. Tai vienas seniausių Vokietijos miestų, kurio istorija stipriai susipynusi su Kryžiuočių ordinu. Koblenz turi visko – nuo architektūros paminklų iki pilių, laivų ir pakrantės promenadų. Net gondolą (keltuvą) virš upės iki pilies. Dar taip nesinori nulipti nuo dviračių, tai lėtai apsukome senamiestį, santakoje stovinčią gigantišką skulptūrą-paminklą kaizeriui Vilhelmui I, suvienijusiam Vokietiją, ir galiausiai paskutinė nuotrauka su dviračiais. Dviračius grąžinome miesto centre nurodytame punkte, visai prie pat mūsų viešbučio. Kažkaip liūdna buvo susirinkti nuo dviračio visą bagažą, atrodo kaip čia taip dabar pėsčiomis...

 

Skaičiai. Paskutinę dieną numynėme 34 km. 

 

paskutinė kelionės diena

 

Paskutinei dienai planas labai paprastas – skaniai papusryčiauti Koblenz, nusigauti traukiniu iki viešbučio prie Kelno oro uosto, nes ryt anksti skrydis, ir aplankyti Kelną. Rytas dar buvo gražus, bet paskui labai įsilijo, tad jau vakarop aprimus lietui nusigavome iki garsiausio Kelno pastato – Kelno katedros Kölner Dom, kuri yra neoficialus miesto simbolis, jos bokštai net 157 metrus iškilę virš senamiesčio. Per Antrąjį pasaulinį karą daugiau kaip 90 % Kelno buvo sugriauta, todėl čia kaip ir nėra daug įspūdingų pastatų, bet visai smagiai pasivaikščiojome senamiesčio gatvelėmis, ir paskutinė „gurmaniška“ vokiška vakarienė, šį kartą jau ne tik su dešrelėmis ir šniceliais, bet ir įspūdingomis traškios skūros karkutėmis (restoranas „Keule“ – visai galiu parekomenduoti).

 

 

ir pabaigai...

 

Galiu drąsiai pasakyti, kad tai buvo įspūdingiausia mano praeitų metų kelionė dėl tokio keliavimo būdo – kažkoks nenusakomas laisvės pojūtis, kai sėdi ant dviračio, susikrauni visą mantą ir žinai, kad visas penkias ateinančias dienas laukia vienas ištisas nuotykis... Kai kiekvienas sutiktas kaimukas atrodo romantiškai, tarsi pastatytas lėlių meistro, ir turi net tik bažnyčią, bet ir pilį, ir dar bala žino kiek vyninių... Kai vyno nusipirkti žymiai paprasčiau ir lengviau nei vandens ar kavos, o dviračio „bardačioke“ visada barška vyno taurės... O dar su tokia smagia kompanija!

 

Galutiniai skaičiai. 5 dienos, 232 km, 10 , 1 nutraukta grandinė, 2 nubrozdinti kĕliai, išdegustuota keliasdešimt vyno butelių, suvalgyta keliasdešimt šnicelių, pamatyta ~10 pilių, iššaudyta 16 min fejerverkų.

 

 

Ir paskutinis patarimas – visada turėkite cash‘o, neįtikėtina, bet vokiečiai labai mėgsta grynuosius ir tikrai ne visur ir ne visada pavyks sumokėti kortele 😊