Kodėl dviračiai?
Nusibodo keliauti paprastai: maždaug
nuskridau, išsinuomavau auto, apvažiavau ir pamačiau... vis norisi kažko
nestandartinio, kažkaip kitaip, aktyviai... pas mus šiemet visos kelionės buvo
„kitokios“ (ai ne, truputį meluoju, sausį chilinom Egipte), paskui buvo
slidinėjimas Austrijoje, paskui keliavom traukiniu per Alpes Bernina perėja, paskui hikinimas
Tatruose... ir senokai norėjosi suderinti su kelionėmis dar vieną savo pomėgį –
dviratį, tad pasidalinsiu nerealios kelionės idėja –
dviračiais tarp vynuogynų ir pilių pietvakarių Vokietijoje Moselio upės slėnyje.
Kodėl Moselio slėnis?
Moselio vyno kelias prasideda
Prancūzijos-Vokietijos pasienio miestelyje Perl, tęsiasi Liuksemburgo pasieniu
ir baigiasi Vokietijos mieste Koblenz, kur Moselis įteka į Reiną. Moselio
pakrantėmis ištiesti puikūs asfaltuoti dviračių takai, o vaizdai aplink neįtikėtinai
gražūs. Visą kelią lyguma su minimaliu nuolydžiu, o visai šalia – gana statūs
kalnai, apaugę vynuogynais (vynuogynų čia apie 5 000!), garsiais savo riesling
vynu. Tarp vynuogynų išsidėstę jaukūs fachverkiniai „meduoliniai“ miestukai,
kuris kiekvienas iš tolo pasitinka įspūdingomis bažnyčių bokštų smailėmis arba
dar įspūdingesnėmis viduramžių pilimis ant kalno, kaip iš pasakų. Vyndarystės
tradicijos čia puoselėjamos nuo romėnų laikų, o miestelių istorija susipynusi
su kryžiuočių reikalais.
Vyno regionuose sezonas – derliaus
nuėmimas, tad rugsėjį-spalį turėtų būti perpildyta keliautojų, todėl mes
pasirinkome paskutinę rugpjūčio savaitę (nors mynimo sezonas prasideda jau nuo
gegužės mėnesio).
Mūsų planas dviračių mynimui –
paskutinė Moselio upės atkarpa iki žiočių – nuo Trier iki Koblenz. Mynimui
skirtos 5 dienos ir apie 200-250 km, su visais nuvingiavimais į šonus. Dar tarp
mynimų į planą įtraukta vynų degustavimai, miestukų ir pilių lankymai. Kitaip
tariant, kelionė ne tik sportui, bet labiau lėtam smagiam pasimėgavimui.
Savaitės trukmės planas vienu
sakiniu: skrydis į Kelną (galima ir į Frankfurtą), iš ten traukiniu iki
Trier, išsinuomojam dviračius su patogiomis bagažinėmis ir galimybe palikti
maršruto finiše, t. y. mynimas viena kryptimi iki Koblenz, tuomet vėl traukinys
ir skrydis namo iš Kelno.
Nakvynės: Trier – Brauenberg –
Enkirch – Cochem – Brodenbach – Koblenz – Keln.
Keliautojai – 6 suaugę ir 4 vaikai
(10-14 metų).
Kelionė prasidėjo ryte, skrydis iš
Kauno iki Kelno vos 1 val. 50 min ir jau prieš pietus sėdame į traukinį tiesiai
iš oro uosto į Trier. Suaugusiam žmogui traukinio bilietas kainuoja apie 25
EUR. Beje, lėktuvo bilietus prieš penkis mėnesius pirkome pigiau 😊
Skaičiai. Lėktuvo
bilietai Kaunas-Kelnas (9:25 val.) ir atgal prieš 5 mėnesius (balandį) kainavo
46 EUR asmeniui, skridome tik su rankinio bagažo kuprinėmis, nes visą bagažą
kelionės metu reikės temptis su savimi. Traukinio bilietus pirkome vietoje iš
automato (internetu kaina ta pati, išankstinė kaina irgi daugmaž panaši).
Traukinio bilietai vaikams iki 14 metų nekainuoja, tai perkant reikia pabandyti
įvairius grupinius variantus, nors perkant iš karto 10 žmonių grupei būtų netgi
brangiau, nei perkant mažesnėmis grupelėmis (bilieto vienam asmeniui kaina 39
EUR, dviem – 51 EUR, du suaugę ir du vaikai – taip pat 51 EUR, o bilietas
dešimčiai (šeši suaugę ir keturi vaikai – 159 EUR). Mes pirkom keturi suaugę ir
du vaikai – 99 EUR).
Dar reikėtų atkreipti dėmesį į traukinio
važiavimo trukmę, trumpiausiai važiuoja beveik 3 valandas, bet gali būti ir
ilgiau su daugiau sustojimų. Mūsų traukinys iš oro uosto iki Trier 11:51 val. su
vienu persėdimu Koblenz stipriai vėlavo, tad į persėdimą bėgom ir vos suspėjom.
Į Trier atvykom vėlyvą
popietę ir jau gerokai išalkę, tad pirmas sustojimas – vokiškai turkiškų kebabų
😊. Mūsų viešbutis
senamiestyje, pėstute nuo stoties vos keliolika minučių. Po to – pakankamai
laiko apžiūrėti Trier, užsukti į vyninę pirmai degustacijai vietinio vynelio
„Das Weinhaus Trier“, o vėliau – į vokišką bulvių restoraną „Kartoffel
Restaurant Kiste“. Vyninė labai rekomenduotina, čia galėjom galbūt ir užkąsti,
bet vakarienei pasirinkom tradicinę vokišką virtuvę. Restorane valgėm, kaip ir
dera Vokietijoje, tradicinius dešrelių ir bulvių patiekalus bei šnicelius, buvo
visai skanu, tik iš anksto galiu pasakyti, kad šniceliai-dešrelės per savaitę
nusibos iki gyvo kaulo, nes alternatyvų mažesniuose miestukuose nelabai kitokių
bus...
Trier – seniausias Vokietijos
miestas su tikrai įspūdingu viduramžių senamiesčiu ir romėnų laikų palikimu:
juodieji vartai Porta Nigra, viena šalia kitos stovi įspūdinga šv. Petro
katedra Trierer Dom ir Dievo Motinos bažnyčia Liebfrauenkirche, netgi
yra romėniškas amfiteatras ir termų kompleksai. Fachverkiniai pastatai, kurių
dar nemažai pamatysim mažesniuose miesteliuose, ir į akis labai krenta puošnūs
namų fasadai su įvairiomis šventųjų statulomis ar gyvūnais. Beje, Triere gimė
Karlas Marksas, ir jo name, šalia mano paminėtos vyninės, yra muziejus.
Trier – visai nemažas ir labai gyvas
miestas, vienoje iš aikščių, pataikėm į vietinį roko koncertą, o vėliau, kitoje
aikštėje, į vyno šventę. Kaip suprantu, panašios vyno šventės čia ir kituose
miesteliuose vyksta nuolat.
kelione prasideda. pirma mynimo
diena
Dviračių nuomos punktas yra prie pat
Trier traukinių stoties. Dviračius gavome tikrai gerus, su dviem krepšiais ant
galinio rato, į kuriuos susikišome visą savo bagažą. Kiek esu girdėjusi, kitose
šalyse galite gauti gerokai padėvėtus.
Skaičiai. Dviračius
išsinuomavome, kaip ir skrydžio bilietus, prieš penkis mėnesius. Dviračio nuoma
asmeniui kainuoja apie 120 EUR (į šią kainą jau įskaičiuotas dviračio
grąžinimas į paėmimo punktą). Vaikiški dviračiai kainavo gerokai pigiau. Išsinuomavome
labai paprastai, tiesiog elektroniniu paštu, be jokių avansinių mokėjimų.
Pagaliau sėdame ant dviračių. Kad
išvažiuoti iš Trier nuo traukinių stoties, logika mus veda minti link upės.
Reikia susirasti dviračių taką, kuris palei visą Moselį bus sužymėtas žalio
dviračio baltame fone ženklu. Didžiąja dalim dviračių takas ištiestas abipus
upės, tad planuojant kelionę galima pasirinkti kuria puse minsime ir kur bus
tiltas arba keltas per upę. Už Trier pagal ženklus tiltu perskeliame minti
kaire Moselio puse. Iš anksto galiu pasakyti, kad pirmieji 10 ar 15 km iki
Schweich kaimelio bus pati neįdomiausia kelionės atkarpa. Dviračių takas veda
pro labai nuobodžius pramoninius rajonus ir kažkokias šiukšlių perdirbimo
gamyklas, todėl primygtinai rekomenduoju paieškoti kelio kitoje upės pusėje,
nors nesu tikra, ar ten yra dviračių takas.
Schweich miestelyje tiltu
persikeliame per upę ir nuo čia vaizdai pradeda gražėti: vynuogynai, kalnai,
tiltai... nuotaiką bando sugadinti tik lietus, bet ta proga užsukam į pirmą
vyninę pietums ir pirmai vietinio vynelio degustacijai. Pagaliau tas jausmas,
kad kelionė per vynuogynus prasideda! Lietus aprimsta, išlenda saulė, nuotaika
puiki, minam toliau... nors lietaus šiandien gausim dar kelis kartus. Nuotykių
daugėja, vienam dviračiui ties Detzem nutrūksta grandinė. Kompanija stoja,
skambinam dviračių nuomai, laukiam serviso. Laukdami miestelio centre prie mažos
bažnytėlės irgi nenuobodžiaujam, vienas iš kompanijos kažkur susiranda vyninę
ir pasirūpina draugais atmindamas iš tolo dviračio krepšelyje barškančiu vyno
buteliu su taurėmis, kurias vežiosimės iki kelionės pabaigos (vyno regione
gerti vyną iš plastikinių stiklinių būtų didelė nuodėmė😊).
Po valandos dviratis sutaisytas, nuotaika puiki ir mes vėl minam toliau.
Vaizdai aplink nuostabūs, ypač jeigu
nuo pagrindinio dviračių tako nusuksite į vynuogynus. Nenusakomo grožio vaizdai
šviečiant vakarėjančiai saulei – lygumos, kalvos ir net visai statūs šlaitai – šimtai
vynuogynų, viskas išvagota vynuogių eilėmis, kiekvienam žemės lopinėlyje vis skirtinga
kryptimi, eilių eilės... Kur uogos prinokę ir didesnės, stojam ir valgom pilnom
saujom...
Į dienos pabaigą paskutinį kartą
gaunam lietaus. Čia jau net ne lietus, o visa liūtis. Iš pradžių stojam po
medžiais, paskui, stebint burbuliukus balose ir supratus, kad tai greit
nesibaigs, tenka minti, nes nakvynė dar toli. Kažkiek gelbsti lietpalčiai, bet
batai permirkę kiaurai. Gerai, kad oras šiltas ir mindami vėl greit išdžiūstam.
Dėl lietaus ir kitų nuotykių diena
užsitęsė, tad nesustodami praminam per Neumagen-Dhron – seniausią vokišką vyno
miestelį su gražiais fachverkiniais pastatais. Žinau, bus dar gražesnių. Šiandienos
nakvynė Brauneberg kaimelyje, į kurį atminam jau prieš nusileidžiant saulei.
Skaičiai. Šiandien
mūsų maršrutas pats ilgiausias – 66 km. Išmynėm iš Trier apie 11 val. ir tik
apie 20 val. atvykom į nakvynės vietą. Nors google rodo truputį virš 3
val. mynimo, su visais nuvingiavimais, padegustavimais, pavalgymais ir
nuotykiais tos valandos „patrigubėja“ 😊. Beje, visos nakvynės
taip pat buvo užsakytos iš anksto prieš kelis mėnesius.
antra mynimo diena. vokiška
siesta
Rytas po visų vakarykščių lietų
išaušo saulėtas. Pirmi kilometrai dar primena, kuri kūno vieta jautriausia dviračio
sėdynei, bet greitai vėl aplanko mynimo kaifas 😊.
Mülheim išgeriam espresso ir susitinkam draugus (ne visuomet kompanijai
pavykdavo rasti nakvynę tame pačiame miestelyje).
Trumpam stabtelim garsiojo Bernkastel-Kues
dešiniam krante. Šio miesto „dvynių“ fachverkinis senamiestis yra vienas
geriausiai išsilaikiusių Vokietijoje, o prieš miestelį ant stačios uolėtos
atbrailos stovinčios Burguine Landshut pilies griuvėsiai yra vienas iš
seniausių Moselio pastatų. Kadangi šiandien šeštadienis, miesto vaizdą sugadino
begalės turistų, todėl nusprendėm nesukti gilyn ir minti toliau – mums labiau patinka
maži jaukūs neturistiniai miestukai. Tarp miestelių toliau miname pro
vynuogynus, praminame po įspūdingo aukščio ir dydžio tiltu, stabtelim pasiskinti vynuogių.
Dar atskiro paminėjimo prašosi
Moselio kemperių aikštelės. Čia jų labai daug ir jos labai didelės, erdvios, tvarkingos
ir labai ramios: šimtai kemperių sustatyti upės pakrantėse, ir standartinis
vaizdelis – prie kemperio stovi stalas, kėdės, sėdi du pensininkai ir skaito
knygą arba tiesiog chillina... jokio triukšmo ar didesnių kompanijų. Bet atrodo
idiliškai.
Atminame į Traben-Trabach – dar
vienas garsus miestelis abipus upės. Mus pasitinka jaukios siauros gatvelės ir
įspūdinga Art Nouveau architektūra. Miestas apie 1900 m. tapo antruoju
pagal dydį vyno prekybos centru po Bordo, o po miestu yra didžiuliai požeminiai
vyno rūsiai, kurie dar vadinami „Traben-Trabach Underworld“.
Apmynėme abi miestelio puses, nes
ilgai ieškojom restoranėlio skaniai pavalgyti. Tie, su geromis rekomendacijomis,
neturėjo laisvų stalų (juk šeštadienis), o paskui supratome, kad nuo tam tikros
valandos jie tiesiog užsidaro vokiškai „siestai“ ir atsidaro tik vakare, dieną lieka
dirbti tik kebabinės ir panašios užeigos. Todėl šiandien teko pabūti alkaniems
ir išmokti pamoką, kad pietauti turime ne savo, o vokišku režimu, nes maždaug
14-17 val. restoranai nedirba. Beliko minti toliau iki vakarienės.
Mūsų šiandienos nakvynės vieta
Enkirch yra dešinėje upės pusėje (šiandien visą dieną mynėme dešine) ir šiame
miestelyje nėra tilto, bet nuo Traben-Trabach nusprendėme specialiai minti
kaire puse ir paskui į Enkirch persikelti keltu (miestukuose, kurie neturi
tilto, kursuoja maži keltukai per upę). Alkani atmynėme likusius 6 km iki kelto,
jau matome visai šalia kitoje upės pusėje Enkirch ir paaiškėjo, kad šiandien
keltas tiesiog nedirba... pasirodo būna ir taip. Teko minti atgal iki
Traben-Trabach tilto ir tada dešine puse iki Enkirch. O vakarienėj alkį
malšinom vėl šniceliais ir dešrelėm, kaip jau minėjau anksčiau, kad jie baisiai
mums nusibos, nes įdomesnių pasirinkimų čia tiesiog nėra. Po vakarienės, kaip
gi kitaip, vėl vyno degustacija.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą