2023 m. rugsėjo 16 d., šeštadienis

Moselio slėnis: dviračiais tarp pilių ir vynuogynų. I dalis

Kodėl dviračiai?
Nusibodo keliauti paprastai: maždaug nuskridau, išsinuomavau auto, apvažiavau ir pamačiau... vis norisi kažko nestandartinio, kažkaip kitaip, aktyviai... pas mus šiemet visos kelionės buvo „kitokios“ (ai ne, truputį meluoju, sausį chilinom Egipte), paskui buvo slidinėjimas Austrijoje, paskui keliavom traukiniu per Alpes Bernina perėja, paskui hikinimas Tatruose... ir senokai norėjosi suderinti su kelionėmis dar vieną savo pomėgį – dviratį, tad pasidalinsiu  nerealios kelionės idėja – dviračiais tarp vynuogynų ir pilių pietvakarių Vokietijoje Moselio upės slėnyje.
 
Kodėl Moselio slėnis?
Moselio vyno kelias prasideda Prancūzijos-Vokietijos pasienio miestelyje Perl, tęsiasi Liuksemburgo pasieniu ir baigiasi Vokietijos mieste Koblenz, kur Moselis įteka į Reiną. Moselio pakrantėmis ištiesti puikūs asfaltuoti dviračių takai, o vaizdai aplink neįtikėtinai gražūs. Visą kelią lyguma su minimaliu nuolydžiu, o visai šalia – gana statūs kalnai, apaugę vynuogynais (vynuogynų čia apie 5 000!), garsiais savo riesling vynu. Tarp vynuogynų išsidėstę jaukūs fachverkiniai „meduoliniai“ miestukai, kuris kiekvienas iš tolo pasitinka įspūdingomis bažnyčių bokštų smailėmis arba dar įspūdingesnėmis viduramžių pilimis ant kalno, kaip iš pasakų. Vyndarystės tradicijos čia puoselėjamos nuo romėnų laikų, o miestelių istorija susipynusi su kryžiuočių reikalais.
 
Vyno regionuose sezonas – derliaus nuėmimas, tad rugsėjį-spalį turėtų būti perpildyta keliautojų, todėl mes pasirinkome paskutinę rugpjūčio savaitę (nors mynimo sezonas prasideda jau nuo gegužės mėnesio).
 
Mūsų planas dviračių mynimui – paskutinė Moselio upės atkarpa iki žiočių – nuo Trier iki Koblenz. Mynimui skirtos 5 dienos ir apie 200-250 km, su visais nuvingiavimais į šonus. Dar tarp mynimų į planą įtraukta vynų degustavimai, miestukų ir pilių lankymai. Kitaip tariant, kelionė ne tik sportui, bet labiau lėtam smagiam pasimėgavimui.
 

Savaitės trukmės planas vienu sakiniu: skrydis į Kelną (galima ir į Frankfurtą), iš ten traukiniu iki Trier, išsinuomojam dviračius su patogiomis bagažinėmis ir galimybe palikti maršruto finiše, t. y. mynimas viena kryptimi iki Koblenz, tuomet vėl traukinys ir skrydis namo iš Kelno.
Nakvynės: Trier – Brauenberg – Enkirch – Cochem – Brodenbach – Koblenz – Keln.
Keliautojai – 6 suaugę ir 4 vaikai (10-14 metų).

Kelionė prasidėjo ryte, skrydis iš Kauno iki Kelno vos 1 val. 50 min ir jau prieš pietus sėdame į traukinį tiesiai iš oro uosto į Trier. Suaugusiam žmogui traukinio bilietas kainuoja apie 25 EUR. Beje, lėktuvo bilietus prieš penkis mėnesius pirkome pigiau 😊
 
Skaičiai. Lėktuvo bilietai Kaunas-Kelnas (9:25 val.) ir atgal prieš 5 mėnesius (balandį) kainavo 46 EUR asmeniui, skridome tik su rankinio bagažo kuprinėmis, nes visą bagažą kelionės metu reikės temptis su savimi. Traukinio bilietus pirkome vietoje iš automato (internetu kaina ta pati, išankstinė kaina irgi daugmaž panaši). Traukinio bilietai vaikams iki 14 metų nekainuoja, tai perkant reikia pabandyti įvairius grupinius variantus, nors perkant iš karto 10 žmonių grupei būtų netgi brangiau, nei perkant mažesnėmis grupelėmis (bilieto vienam asmeniui kaina 39 EUR, dviem – 51 EUR, du suaugę ir du vaikai – taip pat 51 EUR, o bilietas dešimčiai (šeši suaugę ir keturi vaikai – 159 EUR). Mes pirkom keturi suaugę ir du vaikai – 99 EUR).
Dar reikėtų atkreipti dėmesį į traukinio važiavimo trukmę, trumpiausiai važiuoja beveik 3 valandas, bet gali būti ir ilgiau su daugiau sustojimų. Mūsų traukinys iš oro uosto iki Trier 11:51 val. su vienu persėdimu Koblenz stipriai vėlavo, tad į persėdimą bėgom ir vos suspėjom. 
 
Į Trier atvykom vėlyvą popietę ir jau gerokai išalkę, tad pirmas sustojimas – vokiškai turkiškų kebabų 😊. Mūsų viešbutis senamiestyje, pėstute nuo stoties vos keliolika minučių. Po to – pakankamai laiko apžiūrėti Trier, užsukti į vyninę pirmai degustacijai vietinio vynelio „Das Weinhaus Trier“, o vėliau – į vokišką bulvių restoraną „Kartoffel Restaurant Kiste“. Vyninė labai rekomenduotina, čia galėjom galbūt ir užkąsti, bet vakarienei pasirinkom tradicinę vokišką virtuvę. Restorane valgėm, kaip ir dera Vokietijoje, tradicinius dešrelių ir bulvių patiekalus bei šnicelius, buvo visai skanu, tik iš anksto galiu pasakyti, kad šniceliai-dešrelės per savaitę nusibos iki gyvo kaulo, nes alternatyvų mažesniuose miestukuose nelabai kitokių bus...
 
Trier – seniausias Vokietijos miestas su tikrai įspūdingu viduramžių senamiesčiu ir romėnų laikų palikimu: juodieji vartai Porta Nigra, viena šalia kitos stovi įspūdinga šv. Petro katedra Trierer Dom ir Dievo Motinos bažnyčia Liebfrauenkirche, netgi yra romėniškas amfiteatras ir termų kompleksai. Fachverkiniai pastatai, kurių dar nemažai pamatysim mažesniuose miesteliuose, ir į akis labai krenta puošnūs namų fasadai su įvairiomis šventųjų statulomis ar gyvūnais. Beje, Triere gimė Karlas Marksas, ir jo name, šalia mano paminėtos vyninės, yra muziejus.
 


Trier – visai nemažas ir labai gyvas miestas, vienoje iš aikščių, pataikėm į vietinį roko koncertą, o vėliau, kitoje aikštėje, į vyno šventę. Kaip suprantu, panašios vyno šventės čia ir kituose miesteliuose vyksta nuolat.
 
kelione prasideda. pirma mynimo diena
 
Dviračių nuomos punktas yra prie pat Trier traukinių stoties. Dviračius gavome tikrai gerus, su dviem krepšiais ant galinio rato, į kuriuos susikišome visą savo bagažą. Kiek esu girdėjusi, kitose šalyse galite gauti gerokai padėvėtus.
 
Skaičiai. Dviračius išsinuomavome, kaip ir skrydžio bilietus, prieš penkis mėnesius. Dviračio nuoma asmeniui kainuoja apie 120 EUR (į šią kainą jau įskaičiuotas dviračio grąžinimas į paėmimo punktą). Vaikiški dviračiai kainavo gerokai pigiau. Išsinuomavome labai paprastai, tiesiog elektroniniu paštu, be jokių avansinių mokėjimų.
 
Pagaliau sėdame ant dviračių. Kad išvažiuoti iš Trier nuo traukinių stoties, logika mus veda minti link upės. Reikia susirasti dviračių taką, kuris palei visą Moselį bus sužymėtas žalio dviračio baltame fone ženklu. Didžiąja dalim dviračių takas ištiestas abipus upės, tad planuojant kelionę galima pasirinkti kuria puse minsime ir kur bus tiltas arba keltas per upę. Už Trier pagal ženklus tiltu perskeliame minti kaire Moselio puse. Iš anksto galiu pasakyti, kad pirmieji 10 ar 15 km iki Schweich kaimelio bus pati neįdomiausia kelionės atkarpa. Dviračių takas veda pro labai nuobodžius pramoninius rajonus ir kažkokias šiukšlių perdirbimo gamyklas, todėl primygtinai rekomenduoju paieškoti kelio kitoje upės pusėje, nors nesu tikra, ar ten yra dviračių takas.
 

Schweich miestelyje tiltu persikeliame per upę ir nuo čia vaizdai pradeda gražėti: vynuogynai, kalnai, tiltai... nuotaiką bando sugadinti tik lietus, bet ta proga užsukam į pirmą vyninę pietums ir pirmai vietinio vynelio degustacijai. Pagaliau tas jausmas, kad kelionė per vynuogynus prasideda! Lietus aprimsta, išlenda saulė, nuotaika puiki, minam toliau... nors lietaus šiandien gausim dar kelis kartus. Nuotykių daugėja, vienam dviračiui ties Detzem nutrūksta grandinė. Kompanija stoja, skambinam dviračių nuomai, laukiam serviso. Laukdami miestelio centre prie mažos bažnytėlės irgi nenuobodžiaujam, vienas iš kompanijos kažkur susiranda vyninę ir pasirūpina draugais atmindamas iš tolo dviračio krepšelyje barškančiu vyno buteliu su taurėmis, kurias vežiosimės iki kelionės pabaigos (vyno regione gerti vyną iš plastikinių stiklinių būtų didelė nuodėmė😊). Po valandos dviratis sutaisytas, nuotaika puiki ir mes vėl minam toliau.
 
 

Vaizdai aplink nuostabūs, ypač jeigu nuo pagrindinio dviračių tako nusuksite į vynuogynus. Nenusakomo grožio vaizdai šviečiant vakarėjančiai saulei – lygumos, kalvos ir net visai statūs šlaitai – šimtai vynuogynų, viskas išvagota vynuogių eilėmis, kiekvienam žemės lopinėlyje vis skirtinga kryptimi, eilių eilės... Kur uogos prinokę ir didesnės, stojam ir valgom pilnom saujom...
 
Į dienos pabaigą paskutinį kartą gaunam lietaus. Čia jau net ne lietus, o visa liūtis. Iš pradžių stojam po medžiais, paskui, stebint burbuliukus balose ir supratus, kad tai greit nesibaigs, tenka minti, nes nakvynė dar toli. Kažkiek gelbsti lietpalčiai, bet batai permirkę kiaurai. Gerai, kad oras šiltas ir mindami vėl greit išdžiūstam.
 


 
Dėl lietaus ir kitų nuotykių diena užsitęsė, tad nesustodami praminam per Neumagen-Dhron – seniausią vokišką vyno miestelį su gražiais fachverkiniais pastatais. Žinau, bus dar gražesnių. Šiandienos nakvynė Brauneberg kaimelyje, į kurį atminam jau prieš nusileidžiant saulei.
 
Skaičiai. Šiandien mūsų maršrutas pats ilgiausias – 66 km. Išmynėm iš Trier apie 11 val. ir tik apie 20 val. atvykom į nakvynės vietą. Nors google rodo truputį virš 3 val. mynimo, su visais nuvingiavimais, padegustavimais, pavalgymais ir nuotykiais tos valandos „patrigubėja“ 😊. Beje, visos nakvynės taip pat buvo užsakytos iš anksto prieš kelis mėnesius 
 
antra mynimo diena. vokiška siesta
 
Rytas po visų vakarykščių lietų išaušo saulėtas. Pirmi kilometrai dar primena, kuri kūno vieta jautriausia dviračio sėdynei, bet greitai vėl aplanko mynimo kaifas 😊. Mülheim išgeriam espresso ir susitinkam draugus (ne visuomet kompanijai pavykdavo rasti nakvynę tame pačiame miestelyje).
 

Trumpam stabtelim garsiojo Bernkastel-Kues dešiniam krante. Šio miesto „dvynių“ fachverkinis senamiestis yra vienas geriausiai išsilaikiusių Vokietijoje, o prieš miestelį ant stačios uolėtos atbrailos stovinčios Burguine Landshut pilies griuvėsiai yra vienas iš seniausių Moselio pastatų. Kadangi šiandien šeštadienis, miesto vaizdą sugadino begalės turistų, todėl nusprendėm nesukti gilyn ir minti toliau – mums labiau patinka maži jaukūs neturistiniai miestukai. Tarp miestelių toliau miname pro vynuogynus, praminame po įspūdingo aukščio ir dydžio tiltu,  stabtelim pasiskinti vynuogių.
 
 

Dar atskiro paminėjimo prašosi Moselio kemperių aikštelės. Čia jų labai daug ir jos labai didelės, erdvios, tvarkingos ir labai ramios: šimtai kemperių sustatyti upės pakrantėse, ir standartinis vaizdelis – prie kemperio stovi stalas, kėdės, sėdi du pensininkai ir skaito knygą arba tiesiog chillina... jokio triukšmo ar didesnių kompanijų. Bet atrodo idiliškai.
 

Atminame į Traben-Trabach – dar vienas garsus miestelis abipus upės. Mus pasitinka jaukios siauros gatvelės ir įspūdinga Art Nouveau architektūra. Miestas apie 1900 m. tapo antruoju pagal dydį vyno prekybos centru po Bordo, o po miestu yra didžiuliai požeminiai vyno rūsiai, kurie dar vadinami „Traben-Trabach Underworld“.
 
Apmynėme abi miestelio puses, nes ilgai ieškojom restoranėlio skaniai pavalgyti. Tie, su geromis rekomendacijomis, neturėjo laisvų stalų (juk šeštadienis), o paskui supratome, kad nuo tam tikros valandos jie tiesiog užsidaro vokiškai „siestai“ ir atsidaro tik vakare, dieną lieka dirbti tik kebabinės ir panašios užeigos. Todėl šiandien teko pabūti alkaniems ir išmokti pamoką, kad pietauti turime ne savo, o vokišku režimu, nes maždaug 14-17 val. restoranai nedirba. Beliko minti toliau iki vakarienės.
 


 
Mūsų šiandienos nakvynės vieta Enkirch yra dešinėje upės pusėje (šiandien visą dieną mynėme dešine) ir šiame miestelyje nėra tilto, bet nuo Traben-Trabach nusprendėme specialiai minti kaire puse ir paskui į Enkirch persikelti keltu (miestukuose, kurie neturi tilto, kursuoja maži keltukai per upę). Alkani atmynėme likusius 6 km iki kelto, jau matome visai šalia kitoje upės pusėje Enkirch ir paaiškėjo, kad šiandien keltas tiesiog nedirba... pasirodo būna ir taip. Teko minti atgal iki Traben-Trabach tilto ir tada dešine puse iki Enkirch. O vakarienėj alkį malšinom vėl šniceliais ir dešrelėm, kaip jau minėjau anksčiau, kad jie baisiai mums nusibos, nes įdomesnių pasirinkimų čia tiesiog nėra. Po vakarienės, kaip gi kitaip, vėl vyno degustacija.
 
 





Komentarų nėra:

Rašyti komentarą