Moselio slėnis: dviračiais tarp pilių ir vynuogynų. II dalis

trečia mynimo diena. kulminacija

 

Pagal planą šiandien laukia pati gražiausia diena. Nusprendžiame persikelti keltuku per upę (taip, tuo pačiu, kur vakar neveikė) ir minti kaire Moselio puse. Dešinėje lieka idiliškas instagraminis Pünderich miestelis, kurį buvau pasižymėjusi kaip privalomą užsukti. Na, bet visko negali turėti. Liks kitam kartui 😊. Užtat kairėje pasitinka įspūdingas geležinkelis su arkomis ir tolumoje ant kalno – dar įspūdingesnis Marienburg vienuolynas, į kurį užkylame tarp nerealaus grožio vynuogynų (galima į vienuolyną ir nekilti toliau minant lyguma palei Moselio kilpą ir aplankyti Zell – katinų gerbėjų miestelį). Mynimas į vienuolyną turbūt buvo mūsų pati stačiausia atkarpa, bet tai koks grožis užkilus! Apačioje matyti dešimtys, o gal šimtai vynuogynų, miesteliai ir upės vingiai, ir šiaip smagu pasivaikščioti prie vienuolyno. Būtinai rekomenduoju! 

 

 

 

 

Toliau miname link sekančios Moselio kilpos, už Bremm miestelio kairėje upės pusėje Calmont kalnas – stačiausias vynuogynas Europoje (siekia 65-76 laipsnius), o kitoje pusėje matosi Stuben vienuolyno griuvėsiai.

 

Šiandien, išmokę vakarykštę pamoką, nusprendėme nejuokauti dėl pietų ir vokišku rėžimu užsisakėme pakeliui labai puikiai užrekomenduotą restoranėlį-vyninę „Weingut Borchert - Springiersbacher Hof“. Mano ir visų mūsų rekomendacija šimtaprocentinė, visi patiekalai, kuriuos tik ragavom, buvo puikūs – pradedant carpaccio, ricottos ravioli, baigiant kiaulės žandukais ar pačiu įspūdingiausiu bowlu su saldžios bulvės gnocchi. Ir, žinoma, puikus vietinis vynelis.

 

Po įspūdingų pietų pilni jėgų praminam pro šalį miestukus Senheim-Senhals, čia persikeliame tiltu į dešinę Moselio pusę. Kažkur vynuogynuose desertui stojame vynuogių. Vėl iš tolo nuo aukšto kalno mus pasitinka pilies griuvėsiai – Metternich. Už pilies labai gražus jaukus mažutis miestelis Beilstein – „Moselio miegančioji gražuolė“. Čia gyvena vos 140 gyventojų, bet nufilmuota daugybė vokiškų filmų! Čia „prišaudom“ daug nuotraukų, paragauju rieslingo skonio ledų (labai geri, su lengva rūgštele) ir minam toliau.

 

Likus keliems kilometrams iki nakvynės miestelio, dar kažkur pakrantėje stabtelim, pamatę fainą stovyklavietę-vyninę-barą, net nežinau kaip pavadinti. Tiesiog smagi vieta su gražiu vaizdu. Vėl po taurę vyno...

 

Paskutinius kilometrus iki Cochem miname prieš nerealaus dydžio vėją, nežinau iš kur jis atsirado ir kaip staiga užkilo, bet, atrodo, net bloškia atgal ir neleidžia pasiekti šiandienos tikslo.

 

Pagaliau išnyra įspūdingiausia Reichsburgo pilis, turbūt pats lankomiausias turistų objektas prie Moselio upės. Ir ne veltui. Visas Cochem miestelis atrodo lyg sudėliotas iš meduolinių fasadų ir dantytų stogų namukų, o ta pilis – tikrai kaip iš Walt Disney pasakų. Čia turėjome ir labai fainą jaukų viešbutėlį, o galiausiai sužinojom, kad kaip tik šiandien miestelyje vyksta vyno šventė, visur minios žmonių, matyt suvažiavo iš visų aplinkinių miestelių, ir vakare dar laukia didžiulis fejerverkas.

 

Išėjome pavakaroti, bet visur tiek žmonių, kad barai ir kavinės pilni, todėl gavome tik maisto išsinešimui. Neprisimenu, ar tiesiog intuicija ar kažkieno paprotinti nusprendžiame „įsikurti“ laukti ir stebėti fejerverko prie pat upės ant molo netoli tilto priešais pilį, aplik šurmulys ir šventinė nuotaika... ir pagaliau sutemo! Galiu pasakyti, kad tokio įspūdingo fejerverko aš ir visa kompanija nebuvome matę gyvenime. Ištisas 16 minučių šaudė iš skirtingų vietų – nuo pilies ant kalno, iš laivo vidury upės, iš kitos kranto pusės ir galiausiai įspūdingas fejerverkų lietus nuo tilto! O kai pyškino už pilies ir blyksnis apšviesdavo visą pilį tikrai atrodė kaip gyvas Walt Disney pasakų intro! Ir dar visą įspūdį sustiprino Moselis, kurio vandenyje atsispindėjo visi fejerverkai. Mes netyčia pataikėm į šią šventę, bet labai rekomenduoju planuojant kelionę pasidomėti kada Cocheme šventė vyks vėl  😊

 

Skaičiai. Šiandien numynėm labai optimaliai – 49 km. Bet pats įspūdingiausias šiandienos, o gal ir visos kelionės skaičius – 16 min nerealaus fejerverko!

 

ketvirta mynimo diena. pilys

 

Šiandien laukia nedaug kilometrų, tad turime laiko ir ta proga kompanija nusprendė aplankyti garsiąją Reichsburgo pilį. Kadangi pilies viduje esu buvusi prieš daugybę metų, mes pasivaikščiojome tik aplinkui, apžvelgėme apylinkes, paskui nusileidome žemyn ir, laukdami draugų, tiesiog klaidžiojome Cochem senamiesčio gatvelėmis...

 

Taip neskubėdami išminame gerokai vėliau. Šiandien miname kaire puse ir po tokios įspūdingos vakar dienos šiandien atrodo viskas nykiau, jau kažkur matyta. Pravažiuojame vėl kelias pilis, tiksliau ant kalnų stovinčius griuvėsius: Burg Coraidelstein, paskui Burg Bischofstein, bet matyt mes jau „sotūs“ pilimis, tad jų beveik net nepastebime 😊.

 

Šiandienos vinis turėjo būti garsioji Eltz pilis, kadaise buvusi pavaizduota ant 500 Vokietijos markių banknoto. Internete prisižiūrėjau kaip įspūdingai ji atrodo iš išorės, nes niekada nebuvo sugriauta (yra viena iš trijų pilių Eifelio regione, likusių nepaliestų per šimtmečius per visus karus). Prisiskaičiau, kad pilis priklauso tai pačiai šeimai jau 33 kartoms arba 850 metų, o 80 pilies kambarių šiandien atrodo taip pat, kaip prieš šimtus metų. Bet Privažiavus prie Müden miestelio, kur reikėjo sukti link Eltz, pilies nuo upės kranto nesimatė, o navigacija rodė iki pilies kilti stačius 5 kilometrus apie 30 minučių. Norinčių sukti į statų kalną neatsirado, o kadangi kompanijos pilies aplankymui neradau, miname toliau.

 

Ties Löf persikeliame per upę ir nuo čia turime grįžti dešine puse keletą kilometrų atgal į savo nakvynės miestelį Brodenbach. Kažkur pakeliui sustojame užkąsti į graikišką restoranėlį moussakos, taip taip, juk minėjau, kad šniceliai su dešrelėmis nusibodo 😊

 

Brodenbach taip pat turi savo pilį ant kalno – Ehrenburg, kurioje visko daug vyksta ir, kaip vėliau sužinojau, yra netgi viešbutis, kur galėjo būti idėja įspūdingai nakvynei.

 

Skaičiai. Šiandien numynėme tik 28 km. Pravažiavom daug pilių, bet, mano rodos, nulį vynuogynų... Turbūt ramiausia diena, bet juk negali būti visos taip pat įspūdingos, kaip vakar...

 

penkta mynimo diena. vynuogynai

 

Šiąnakt vėl nakvojome skirtinguose miesteliuose, nors turėjome visi būti tame pačiame viešbutyje, draugams nakvynes prieš keletą dienų atšaukė. Ryte sulaukiame kompanijos ir visi miname link finišo. Persikeliame per tą patį tiltą, kur vakar atmynėme, į kairę upės pusę, dešinėje toli ant kalno matosi įspūdinga Thurant pilis.

 

Neužilgo priminame Kobern-Gondorf miestuką. Pirmiausiai palei pat upę tiesiog ant kelio pasitinka pilis... Kadangi pilies apatinė dalis trukdė tiesti greitkelį, per ją buvo nutiestas tunelis ir tiesiog po pilim galima pravažiuot – labai įspūdingai atrodo. Toliau įvažiuojame į patį Kobern-Gondorf miestelį su daug gražių viduramžių pastatų, turgaus aikšte su fontanu... miestelis tuščias, bet atrodo lyg po šventės arba šventei ruošiasi. Ir tikrai labai gražus!

 

Išvažiuojant iš miestelio mus užkalbina senyva dama ir pataria toliau minti ne dviračių taku palei plentą ir upę, o pasukti šiek tiek kairiau už geležinkelio ir minti palei bėgius visai šalia vynuogynų. Auksinis ponios patarimas! Man čia buvo viena įspūdingiausių visos kelionės atkarpų su stačiais vynuogynais ir įspūdingu tiltu. Nors pirma mintis buvo, kad kažkaip lyg be ryšio minti palei bėgius, bet tikrai buvo labai smagu, gražu, o kai raudonas traukinukas greta pravažiuoja dar įspūdingiau!

 

Čia būtinai norėsite pasidaryti eilinį pikniką su vyneliu ir užkandžiais (ar neminėjau dar, kad šioje kelionėje visą laiką dviračio „bardačioke“ vežiojiesi taures ir vieną kitą vyno butelį, nežinai kada prireiks 😊).

 

Toliau dar vienas labai gražus fachtverkinis miestukas – Winningen. Siauros gatvelės, namukai su gėlėmis ant palangių, ir mums pasisekė – visas miestelis išpuoštas šventei vynuogių lapų girliandomis ir vėliavomis. Čia pavalgėm (ko gi dar – šnicelių ir dešrelių), o paskui visai netyčia pramynėm raganos ant šluotos skulptūrą (buvau skaičiusi, kad čia XVII a. vykusias raganų medžiokles mena paminklas raganų medžioklės aukoms). Miestelyje savaitgalį vyks vyno šventė ir pasirodo, kad Winningen gali pasigirti seniausiu Vokietijos vyno festivaliu ir optimaliomis sąlygomis augti riesling vynuogėms. Būtinas užsukti miestelis!

 

Šiandien mynimo vėl nedaug ir stengėmės neskubėti, bet pagaliau pasiekiame Koblenz – mūsų mynimo finišą ir pakankamai nemažą miestą įsikūrusį ant Reino ir Moselio santakos. Tai vienas seniausių Vokietijos miestų, kurio istorija stipriai susipynusi su Kryžiuočių ordinu. Koblenz turi visko – nuo architektūros paminklų iki pilių, laivų ir pakrantės promenadų. Net gondolą (keltuvą) virš upės iki pilies. Dar taip nesinori nulipti nuo dviračių, tai lėtai apsukome senamiestį, santakoje stovinčią gigantišką skulptūrą-paminklą kaizeriui Vilhelmui I, suvienijusiam Vokietiją, ir galiausiai paskutinė nuotrauka su dviračiais. Dviračius grąžinome miesto centre nurodytame punkte, visai prie pat mūsų viešbučio. Kažkaip liūdna buvo susirinkti nuo dviračio visą bagažą, atrodo kaip čia taip dabar pėsčiomis...

 

Skaičiai. Paskutinę dieną numynėme 34 km. 

 

paskutinė kelionės diena

 

Paskutinei dienai planas labai paprastas – skaniai papusryčiauti Koblenz, nusigauti traukiniu iki viešbučio prie Kelno oro uosto, nes ryt anksti skrydis, ir aplankyti Kelną. Rytas dar buvo gražus, bet paskui labai įsilijo, tad jau vakarop aprimus lietui nusigavome iki garsiausio Kelno pastato – Kelno katedros Kölner Dom, kuri yra neoficialus miesto simbolis, jos bokštai net 157 metrus iškilę virš senamiesčio. Per Antrąjį pasaulinį karą daugiau kaip 90 % Kelno buvo sugriauta, todėl čia kaip ir nėra daug įspūdingų pastatų, bet visai smagiai pasivaikščiojome senamiesčio gatvelėmis, ir paskutinė „gurmaniška“ vokiška vakarienė, šį kartą jau ne tik su dešrelėmis ir šniceliais, bet ir įspūdingomis traškios skūros karkutėmis (restoranas „Keule“ – visai galiu parekomenduoti).

 

 

ir pabaigai...

 

Galiu drąsiai pasakyti, kad tai buvo įspūdingiausia mano praeitų metų kelionė dėl tokio keliavimo būdo – kažkoks nenusakomas laisvės pojūtis, kai sėdi ant dviračio, susikrauni visą mantą ir žinai, kad visas penkias ateinančias dienas laukia vienas ištisas nuotykis... Kai kiekvienas sutiktas kaimukas atrodo romantiškai, tarsi pastatytas lėlių meistro, ir turi net tik bažnyčią, bet ir pilį, ir dar bala žino kiek vyninių... Kai vyno nusipirkti žymiai paprasčiau ir lengviau nei vandens ar kavos, o dviračio „bardačioke“ visada barška vyno taurės... O dar su tokia smagia kompanija!

 

Galutiniai skaičiai. 5 dienos, 232 km, 10 , 1 nutraukta grandinė, 2 nubrozdinti kĕliai, išdegustuota keliasdešimt vyno butelių, suvalgyta keliasdešimt šnicelių, pamatyta ~10 pilių, iššaudyta 16 min fejerverkų.

 

 

Ir paskutinis patarimas – visada turėkite cash‘o, neįtikėtina, bet vokiečiai labai mėgsta grynuosius ir tikrai ne visur ir ne visada pavyks sumokėti kortele 😊

 

 

Moselio slėnis: dviračiais tarp pilių ir vynuogynų. I dalis

Kodėl dviračiai?

Nusibodo keliauti paprastai: maždaug nuskridau, išsinuomavau auto, apvažiavau ir pamačiau... vis norisi kažko nestandartinio, kažkaip kitaip, aktyviai... pas mus šiemet visos kelionės buvo „kitokios“ (ai ne, truputį meluoju, sausį chilinom Egipte), paskui buvo slidinėjimas Austrijoje, paskui keliavom traukiniu per Alpes Bernina perėja, paskui hikinimas Tatruose... ir senokai norėjosi suderinti su kelionėmis dar vieną savo pomėgį – dviratį, tad pasidalinsiu  nerealios kelionės idėja – dviračiais tarp vynuogynų ir pilių pietvakarių Vokietijoje Moselio upės slėnyje.

 

Kodėl Moselio slėnis?

Moselio vyno kelias prasideda Prancūzijos-Vokietijos pasienio miestelyje Perl, tęsiasi Liuksemburgo pasieniu ir baigiasi Vokietijos mieste Koblenz, kur Moselis įteka į Reiną. Moselio pakrantėmis ištiesti puikūs asfaltuoti dviračių takai, o vaizdai aplink neįtikėtinai gražūs. Visą kelią lyguma su minimaliu nuolydžiu, o visai šalia – gana statūs kalnai, apaugę vynuogynais (vynuogynų čia apie 5 000!), garsiais savo riesling vynu. Tarp vynuogynų išsidėstę jaukūs fachverkiniai „meduoliniai“ miestukai, kuris kiekvienas iš tolo pasitinka įspūdingomis bažnyčių bokštų smailėmis arba dar įspūdingesnėmis viduramžių pilimis ant kalno, kaip iš pasakų. Vyndarystės tradicijos čia puoselėjamos nuo romėnų laikų, o miestelių istorija susipynusi su kryžiuočių reikalais.

 

Vyno regionuose sezonas – derliaus nuėmimas, tad rugsėjį-spalį turėtų būti perpildyta keliautojų, todėl mes pasirinkome paskutinę rugpjūčio savaitę (nors mynimo sezonas prasideda jau nuo gegužės mėnesio).

 

Mūsų planas dviračių mynimui – paskutinė Moselio upės atkarpa iki žiočių – nuo Trier iki Koblenz. Mynimui skirtos 5 dienos ir apie 200-250 km, su visais nuvingiavimais į šonus. Dar tarp mynimų į planą įtraukta vynų degustavimai, miestukų ir pilių lankymai. Kitaip tariant, kelionė ne tik sportui, bet labiau lėtam smagiam pasimėgavimui.

 

Savaitės trukmės planas vienu sakiniu: skrydis į Kelną (galima ir į Frankfurtą), iš ten traukiniu iki Trier, išsinuomojam dviračius su patogiomis bagažinėmis ir galimybe palikti maršruto finiše, t. y. mynimas viena kryptimi iki Koblenz, tuomet vėl traukinys ir skrydis namo iš Kelno.

Nakvynės: Trier – Brauenberg – Enkirch – Cochem – Brodenbach – Koblenz – Keln.

Keliautojai – 6 suaugę ir 4 vaikai (10-14 metų).

Kelionė prasidėjo ryte, skrydis iš Kauno iki Kelno vos 1 val. 50 min ir jau prieš pietus sėdame į traukinį tiesiai iš oro uosto į Trier. Suaugusiam žmogui traukinio bilietas kainuoja apie 25 EUR. Beje, lėktuvo bilietus prieš penkis mėnesius pirkome pigiau 😊

 

Skaičiai. Lėktuvo bilietai Kaunas-Kelnas (9:25 val.) ir atgal prieš 5 mėnesius (balandį) kainavo 46 EUR asmeniui, skridome tik su rankinio bagažo kuprinėmis, nes visą bagažą kelionės metu reikės temptis su savimi. Traukinio bilietus pirkome vietoje iš automato (internetu kaina ta pati, išankstinė kaina irgi daugmaž panaši). Traukinio bilietai vaikams iki 14 metų nekainuoja, tai perkant reikia pabandyti įvairius grupinius variantus, nors perkant iš karto 10 žmonių grupei būtų netgi brangiau, nei perkant mažesnėmis grupelėmis (bilieto vienam asmeniui kaina 39 EUR, dviem – 51 EUR, du suaugę ir du vaikai – taip pat 51 EUR, o bilietas dešimčiai (šeši suaugę ir keturi vaikai – 159 EUR). Mes pirkom keturi suaugę ir du vaikai – 99 EUR).

Dar reikėtų atkreipti dėmesį į traukinio važiavimo trukmę, trumpiausiai važiuoja beveik 3 valandas, bet gali būti ir ilgiau su daugiau sustojimų. Mūsų traukinys iš oro uosto iki Trier 11:51 val. su vienu persėdimu Koblenz stipriai vėlavo, tad į persėdimą bėgom ir vos suspėjom. 

 

Į Trier atvykom vėlyvą popietę ir jau gerokai išalkę, tad pirmas sustojimas – vokiškai turkiškų kebabų 😊. Mūsų viešbutis senamiestyje, pėstute nuo stoties vos keliolika minučių. Po to – pakankamai laiko apžiūrėti Trier, užsukti į vyninę pirmai degustacijai vietinio vynelio „Das Weinhaus Trier“, o vėliau – į vokišką bulvių restoraną „Kartoffel Restaurant Kiste“. Vyninė labai rekomenduotina, čia galėjom galbūt ir užkąsti, bet vakarienei pasirinkom tradicinę vokišką virtuvę. Restorane valgėm, kaip ir dera Vokietijoje, tradicinius dešrelių ir bulvių patiekalus bei šnicelius, buvo visai skanu, tik iš anksto galiu pasakyti, kad šniceliai-dešrelės per savaitę nusibos iki gyvo kaulo, nes alternatyvų mažesniuose miestukuose nelabai kitokių bus...

 

Trier – seniausias Vokietijos miestas su tikrai įspūdingu viduramžių senamiesčiu ir romėnų laikų palikimu: juodieji vartai Porta Nigra, viena šalia kitos stovi įspūdinga šv. Petro katedra Trierer Dom ir Dievo Motinos bažnyčia Liebfrauenkirche, netgi yra romėniškas amfiteatras ir termų kompleksai. Fachverkiniai pastatai, kurių dar nemažai pamatysim mažesniuose miesteliuose, ir į akis labai krenta puošnūs namų fasadai su įvairiomis šventųjų statulomis ar gyvūnais. Beje, Triere gimė Karlas Marksas, ir jo name, šalia mano paminėtos vyninės, yra muziejus.

 

Trier – visai nemažas ir labai gyvas miestas, vienoje iš aikščių, pataikėm į vietinį roko koncertą, o vėliau, kitoje aikštėje, į vyno šventę. Kaip suprantu, panašios vyno šventės čia ir kituose miesteliuose vyksta nuolat.

 

kelione prasideda. pirma mynimo diena

 

Dviračių nuomos punktas yra prie pat Trier traukinių stoties. Dviračius gavome tikrai gerus, su dviem krepšiais ant galinio rato, į kuriuos susikišome visą savo bagažą. Kiek esu girdėjusi, kitose šalyse galite gauti gerokai padėvėtus.

 

Skaičiai. Dviračius išsinuomavome, kaip ir skrydžio bilietus, prieš penkis mėnesius. Dviračio nuoma asmeniui kainuoja apie 120 EUR (į šią kainą jau įskaičiuotas dviračio grąžinimas į paėmimo punktą). Vaikiški dviračiai kainavo gerokai pigiau. Išsinuomavome labai paprastai, tiesiog elektroniniu paštu, be jokių avansinių mokėjimų.

 

Pagaliau sėdame ant dviračių. Kad išvažiuoti iš Trier nuo traukinių stoties, logika mus veda minti link upės. Reikia susirasti dviračių taką, kuris palei visą Moselį bus sužymėtas žalio dviračio baltame fone ženklu. Didžiąja dalim dviračių takas ištiestas abipus upės, tad planuojant kelionę galima pasirinkti kuria puse minsime ir kur bus tiltas arba keltas per upę. Už Trier pagal ženklus tiltu perskeliame minti kaire Moselio puse. Iš anksto galiu pasakyti, kad pirmieji 10 ar 15 km iki Schweich kaimelio bus pati neįdomiausia kelionės atkarpa. Dviračių takas veda pro labai nuobodžius pramoninius rajonus ir kažkokias šiukšlių perdirbimo gamyklas, todėl primygtinai rekomenduoju paieškoti kelio kitoje upės pusėje, nors nesu tikra, ar ten yra dviračių takas.

 

Schweich miestelyje tiltu persikeliame per upę ir nuo čia vaizdai pradeda gražėti: vynuogynai, kalnai, tiltai... nuotaiką bando sugadinti tik lietus, bet ta proga užsukam į pirmą vyninę pietums ir pirmai vietinio vynelio degustacijai. Pagaliau tas jausmas, kad kelionė per vynuogynus prasideda! Lietus aprimsta, išlenda saulė, nuotaika puiki, minam toliau... nors lietaus šiandien gausim dar kelis kartus. Nuotykių daugėja, vienam dviračiui ties Detzem nutrūksta grandinė. Kompanija stoja, skambinam dviračių nuomai, laukiam serviso. Laukdami miestelio centre prie mažos bažnytėlės irgi nenuobodžiaujam, vienas iš kompanijos kažkur susiranda vyninę ir pasirūpina draugais atmindamas iš tolo dviračio krepšelyje barškančiu vyno buteliu su taurėmis, kurias vežiosimės iki kelionės pabaigos (vyno regione gerti vyną iš plastikinių stiklinių būtų didelė nuodėmė😊). Po valandos dviratis sutaisytas, nuotaika puiki ir mes vėl minam toliau.

 

 

 

Vaizdai aplink nuostabūs, ypač jeigu nuo pagrindinio dviračių tako nusuksite į vynuogynus. Nenusakomo grožio vaizdai šviečiant vakarėjančiai saulei – lygumos, kalvos ir net visai statūs šlaitai – šimtai vynuogynų, viskas išvagota vynuogių eilėmis, kiekvienam žemės lopinėlyje vis skirtinga kryptimi, eilių eilės... Kur uogos prinokę ir didesnės, stojam ir valgom pilnom saujom...

 

Į dienos pabaigą paskutinį kartą gaunam lietaus. Čia jau net ne lietus, o visa liūtis. Iš pradžių stojam po medžiais, paskui, stebint burbuliukus balose ir supratus, kad tai greit nesibaigs, tenka minti, nes nakvynė dar toli. Kažkiek gelbsti lietpalčiai, bet batai permirkę kiaurai. Gerai, kad oras šiltas ir mindami vėl greit išdžiūstam.

 

 

Dėl lietaus ir kitų nuotykių diena užsitęsė, tad nesustodami praminam per Neumagen-Dhron – seniausią vokišką vyno miestelį su gražiais fachverkiniais pastatais. Žinau, bus dar gražesnių. Šiandienos nakvynė Brauneberg kaimelyje, į kurį atminam jau prieš nusileidžiant saulei.

 

Skaičiai. Šiandien mūsų maršrutas pats ilgiausias – 66 km. Išmynėm iš Trier apie 11 val. ir tik apie 20 val. atvykom į nakvynės vietą. Nors google rodo truputį virš 3 val. mynimo, su visais nuvingiavimais, padegustavimais, pavalgymais ir nuotykiais tos valandos „patrigubėja“ 😊. Beje, visos nakvynės taip pat buvo užsakytos iš anksto prieš kelis mėnesius.   

 

antra mynimo diena. vokiška siesta

 

Rytas po visų vakarykščių lietų išaušo saulėtas. Pirmi kilometrai dar primena, kuri kūno vieta jautriausia dviračio sėdynei, bet greitai vėl aplanko mynimo kaifas 😊. Mülheim išgeriam espresso ir susitinkam draugus (ne visuomet kompanijai pavykdavo rasti nakvynę tame pačiame miestelyje).

 

Trumpam stabtelim garsiojo Bernkastel-Kues dešiniam krante. Šio miesto „dvynių“ fachverkinis senamiestis yra vienas geriausiai išsilaikiusių Vokietijoje, o prieš miestelį ant stačios uolėtos atbrailos stovinčios Burguine Landshut pilies griuvėsiai yra vienas iš seniausių Moselio pastatų. Kadangi šiandien šeštadienis, miesto vaizdą sugadino begalės turistų, todėl nusprendėm nesukti gilyn ir minti toliau – mums labiau patinka maži jaukūs neturistiniai miestukai. Tarp miestelių toliau miname pro vynuogynus, praminame po įspūdingo aukščio ir dydžio tiltu,  stabtelim pasiskinti vynuogių.

 

 

Dar atskiro paminėjimo prašosi Moselio kemperių aikštelės. Čia jų labai daug ir jos labai didelės, erdvios, tvarkingos ir labai ramios: šimtai kemperių sustatyti upės pakrantėse, ir standartinis vaizdelis – prie kemperio stovi stalas, kėdės, sėdi du pensininkai ir skaito knygą arba tiesiog chillina... jokio triukšmo ar didesnių kompanijų. Bet atrodo idiliškai.

 

Atminame į Traben-Trabach – dar vienas garsus miestelis abipus upės. Mus pasitinka jaukios siauros gatvelės ir įspūdinga Art Nouveau architektūra. Miestas apie 1900 m. tapo antruoju pagal dydį vyno prekybos centru po Bordo, o po miestu yra didžiuliai požeminiai vyno rūsiai, kurie dar vadinami „Traben-Trabach Underworld“.

 

Apmynėme abi miestelio puses, nes ilgai ieškojom restoranėlio skaniai pavalgyti. Tie, su geromis rekomendacijomis, neturėjo laisvų stalų (juk šeštadienis), o paskui supratome, kad nuo tam tikros valandos jie tiesiog užsidaro vokiškai „siestai“ ir atsidaro tik vakare, dieną lieka dirbti tik kebabinės ir panašios užeigos. Todėl šiandien teko pabūti alkaniems ir išmokti pamoką, kad pietauti turime ne savo, o vokišku režimu, nes maždaug 14-17 val. restoranai nedirba. Beliko minti toliau iki vakarienės.

 

 

Mūsų šiandienos nakvynės vieta Enkirch yra dešinėje upės pusėje (šiandien visą dieną mynėme dešine) ir šiame miestelyje nėra tilto, bet nuo Traben-Trabach nusprendėme specialiai minti kaire puse ir paskui į Enkirch persikelti keltu (miestukuose, kurie neturi tilto, kursuoja maži keltukai per upę). Alkani atmynėme likusius 6 km iki kelto, jau matome visai šalia kitoje upės pusėje Enkirch ir paaiškėjo, kad šiandien keltas tiesiog nedirba... pasirodo būna ir taip. Teko minti atgal iki Traben-Trabach tilto ir tada dešine puse iki Enkirch. O vakarienėj alkį malšinom vėl šniceliais ir dešrelėm, kaip jau minėjau anksčiau, kad jie baisiai mums nusibos, nes įdomesnių pasirinkimų čia tiesiog nėra. Po vakarienės, kaip gi kitaip, vėl vyno degustacija.

 

Skaičiai. Šiandien numynėm 55 km. Išmynėm apie 10 val. ryte, o į savo nakvynės miestelį atvykom apie 18 val. Beje, šiandien nakvynei buvome išsinuomavę erdvų fainą šešiavietį butą su skalbimo mašina ir džiovykle – labai naudinga ne tik pravėdint, bet ir prasiskalbt visus sintetinius „pampersus“. 

 

Antra dalis: čia