Ta, kažkur Viduržemio jūroje esanti pramogų sala, niekada nebuvo mano svajonė. Apie Ibisą žinojau tik tiek, kad ten tūsintis skrenda viso pasaulio jaunimas ir žymiausi dj‘ai. Skrydžio bilietus nusipirkome labai ekspromtu, nes netikėtai pagavom gerą kainą ir gerus persėdimų laikus per Londoną (deja, tiesioginių skrydžių iš Lietuvos nėra). Bet vien jau atostogų pavadinimas „Ibisa“ – kaip koks užtaisas, žada, kad atostogos turi būti tikrai geros J
Taigi, Ibisa tikrai yra linksmybių, smėlėtų pliažų ir hipių sala. Man asmeniškai, pirmas dalykas, kuris šauna į galvą, paklausus kuo gi ji nustebino – tai, kad niekur kitur nesu mačiusi tiek daug gražių žmonių vienoje vietoje. Ir tikrai, jeigu kitose Senojo žemyno salose, ypač ne sezono metu, dominuoja turistai pensininkai, tai čia net ir vyresnių žmonių „diedukais“ nepavadinsi – jie kitokie, jaunatviški, laisvi, tikri hipiai. Nors man labiau patinka žodis „atsipūtę“ – kas atsispindi ir jų veiduose.
Ibisos naktinis gyvenimas tikrai vertas atskiro skyriaus. Deja, mums neteko jo gerai pažinti, nes, kaip pavėluotai išsiaiškinome, visi didieji pagrindiniai klubai atsidarys tik po keleto savaičių, gegužės pabaigoje. Planuojant atostogas reikėtų tai įvertinti. Ir nors mes į Ibisą vykom ne dėl vakarėlių, bet paskui truputį gailėjomės, kad per anksti atvažiavom L. Tačiau iš to, kiek pamatėm ir ką išgirdom, žinau tik viena – tikrai norėsiu čia grįžti sezono įkarštyje. Bet apie tai vėliau.
Graži Ibisos gamta ir daug smėlėtų paplūdimių, atrodo, neturėtų labai stebinti, bet juk yra ir nemažai salų, kur pliažų beveik visai nėra. Ibisa, palyginti, labai žalia sala – ypač šiaurinė jos dalis aplink San Joan apaugusi spygliuočiais, kas man, dzūkaitei, visada yra labai gražu. Tokie gražūs, pušimis apaugę ir kvepiantys kalnai. Įlankėlių ir paplūdimių daug, smėlis baltas (na tokio biraus smėliuko kaip mūsiškiam Baltijos pajūryje tikėtis neverta, nes niekur Europoje tokio neteko pamatyti). Turbūt ne veltui tokią mažytę salą kasmet aplanko virš 4 milijonų turistų. Žodžiu, mėgstantiems gražią gamtą ir stilingus vakarėlius – reikia vykti čia!
Į Ibisą skridome pavasarį 2016.05.07-14 (kaip ir visada ne sezono metu, kol mažiau turistų ir dar „nežudantis“ karštis), bet galėjome savaitę kitą vėluoti, nes, kaip jau minėjau, pagrindiniai klubai atsidaro tik gegužės pabaigoje.
Pirmąją kelionės dalį apsistojome šiaurinėje Ibisos dalyje, prie gražios Port de San Miguel įlankos pušynų ir kalnų apsuptyje. Na, galvojom, patyrinėsim labiau šiaurinės dalies kaimelius, įlankas ir pliažus. Šiaip, kadangi Ibisa yra vos 40 km ilgio ir kokių 15 km pločio, drąsiai visą ją galima iš bet kurio taško „tyrinėti“, nes atstumai juokingai maži. Tiesiog, kartais pakeisti gyvenamąją vietovę yra įdomiau.
Miestelis San Miguel ir už 6 km pajūryje esantis Port de San Miguel (kur mes apsistojome) yra ramūs, nedideli ir nelabai kuom išsiskiriantis iš tūkstančių panašių miestelių. Prie pat Port de San Miguel yra žinomiausias Ibisos urvas – Cova de San Marca, kur kadaise slapstydavosi kontrabandininkai. Bet mes įvairiausių urvų esam pakankamai kitur matę, tad neužsukom.
Salos šiaurėje esantis Portinatx – dar vienas mažas kaimelis su savo įlanka, smėlėtu paplūdimiu ir uostu. Įvažiuojant arba išvažiuojant iš miestelio, prie Cala Xarraca paplūdimio, ant skardžio į jūrą stovi pirmasis saloje mūsų pamatytas piratų bokštas – tokių bokštų Ibisoje yra apie 15. Prieš kelis šimtmečius, kad apsisaugoti nuo piratų puldinėjimų, šiuose po visą salą išsidėsčiusiuose gynybiniuose bokštuose būdavo įžiebiama ugnis ir taip pranešama apie gręsiantį pavojų.
Es Canar vėlgi eilinis mažas kurortinis mietelis, bent kiek žinomas tik todėl, kad čia kiekvieną trečiadienį vyksta didžiausias tradicinis turgus „Hippy Market“, garsus originaliais rankų darbo daiktais ir neįprasta apsipirkinėjimo atmosfera. Šis turgus „keliauja“ aplink salą, pavyzdžiui šeštadienio naktimis vyksta San Carlos, o tikslų jo vietų sąrašą reikėtų pasitikslinti internete. Kažkaip mes nepataikėm į tą turgų, bet kiek domėjausi – tai tikrai vertas dėmesio dalykas.
Dar prasukom pro San Vicente – tai tik keletas didelių baltų viešbučių išsirikiavusių ant smėlėtos įlankos, visiškai uždaras ramus miestelis, nuobodžiai ramiam poilsiui.
Bet rytuose esantis Santa Eularia miestukas mums visai patiko. Tai visai nemažas labai iščiustintas kurortas, su tikrai didele prabangių jachtų prieplauka, prie jos išsidėsčiusiais restoranėliais, švariai nuplautais šaligatviais ir promenadomis bei išpuoselėtais augalais. Kita vertus, iš prisišvartavusių jachtų irgi galima spręsti, kad Santa Eularią mėgsta turtingesni turistai, ko pasekoje ir visa kita yra prabangiau. Žodžiu, aplankyti ir pasivaikščioti tikrai verta. Dar šis žavingas miestelis garsėja nuostabiais paplūdimiais.
Ibisos sostinė, katalonų kalba vadinama Eivissa – neabejotinai yra ir visų pasilinksminimų sostinė. Nustebau sužinojusi, kad tai vienas iš seniausių miestų Europoje. Nors prieš kelionę buvome gavę rekomendacijų apsistoti ne Eivissoje, o San Antonio, bet aš rekomenduočiau priešingai. Eivissa turi jaukų ant aukšto stataus kalno išsidėsčiusį senamiesti, o San Antonio yra plokščias. Nors šie abu didžiausi miestai yra skirtingose salos dalyse: Eivissa – rytuose, o San Antonio – vakaruose, juos skiria nedidelis 16 km atstumas, o patys didžiausi ir garsiausi pasaulio klubai yra išsidėstę pakeliui.
Pats didžiausias pasaulyje naktinis klubas – „Privilege“ (netgi įrašytas į pasaulio Gineso rekordų knygą) yra vos 7 km nuo Eivissos link San Antonio. Jau iš toli dešinėje kelio pusėje matosi jo baltas kupolas. Nors iš išorės klubas atrodo kaip eilinis didžiulis angaras, jo erdvė įspūdinga (teko įsliūkinti į vidų ir apsidaryti): kolonos, kurios laiko lubas, yra beveik 25 metrų aukščio. Didžiulė įspūdinga scena, o sezono metu čia veikia barai, restoranai parduotuvės ir baseinas. Visa ši erdvė gali per vakarą sutalpinti per 10 000 lankytojų! Bilietus rekomenduojama pirkti iš anksto, nes prie durų gali jų ir nelikti.
Priešingoje kelio pusėje stovi garsusis „Amnesia“ – iš toli atrodo tarsi kokia didžiulė degalinė primarginta reklaminių iškabų. Šiek tiek mažesnis, talpinantis „tik“ 7000 lankytojų, bet savo žinomumu nenusileidžia. Bilietai į šiuos klubus kainuoja apie 50 eurų.
Bet mums neabejotinai didžiausią įspūdį paliko Ushuaïa paplūdimio viešbutis ir klubas. Šis prabangus, labai stilingas ir jaunatviškas kompleksas įsikūręs Eivissos pakraštyje visai netoli oro uosto. Nors mes jame negyvenome, o klubo atidarymas įvyko kaip tik tos dienos naktį, kurios rytą mes išskridom (deja L), bet spėjom čia truputį pasižvalgyti. Nerealų įspūdį paliko teritorija ir visa aplinka, kur vyksta vakarėliai, viskas čia pat, prie smėlėto paplūdimo, po atviru dangum. Kaip tik buvo ruošiama galinga scena, dekoracijos, o vidury didžiulės šokių aikštelės keli baseinai... tik įsivaizduojam, kokia nenusakoma atmosfera čia būna kai klubas užsipildo keliais tūkstančiais besilinksminančių žmonių...
Be garsių klubų Eivissa dar gali didžiuotis gražia pakrante, senuoju kvartalu bei gerais restoranais. Jos senamiestis padalintas į dvi dalis. Dalt Vila (pažodžiui "viršutinis miestas") išsidėstęs ant nedidelio stataus kalno prie jūros ir yra apjuostas aukšta siena. Šiame žavingame viduramžius primenančiame mieste galima rasti hipiškų krautuvėlių, įdomesnių restoranėlių, erdvių aikščių ir siaurų jaukių akmenimis grįstų gatvelių. Atrodo, kas gi čia tokio – kaip ir visur, bet tikrai verta paslampinėti. Modernioji miesto dalis, vadinama Eixample. Nuo centro Eivissa išsitęsia palei jūrą, kur išsidėsto nevisai įdomios turistinės promenados ir viešbučiai.
Dar būtina paminėti, kad Eivissos pakraštyje „Hard Rock Hotel“ viešbutyje šalia Platja d'en Bossa 2014 metų gegužę duris atvėrė brangiausias pasaulio restoranas „Sublimotion“. Vos dvylikai žmonių pateikiama trijų valandų trukmės degustacinė vakarienė yra tikras gastronominis šou, o, kaip teigia ekspertai, ir tikra gastronominė privilegija, kurios pribloškianti kaina atspindi kokybę. Dar durų nespėjęs atverti restoranas ekspertų buvo įvertintas aukščiausiu reitingu – penkiomis „Michelin” žvaigždėmis. Deja, šiame restorane mes nebuvom, nes truputuką brangoka – vienam asmeniui vakarienė čia kainuoja tik šiek tiek daugiau nei 1600 EUR. Gal kitą kartą J.
Užtai jeigu norite sostinėje nebrangiai užkąsti ten, kur valgo vietiniai, užsukite paprastą tapų barą. Mes viename labai „naminiškai“ užkandom ir tikrai nesutikome nei vieno turisto J.
Beje, iš Eivissos uosto keltu (vos už keliolika eurų) galima nuplaukti į laukinę Formenterą – salą, kurią mes būtinai norėjom aplankyti, bet nusprendėm, kad savaitės atostogos tam per trumpos (čia reikėtų praleisti bent porą dienų, o tik įkelti koją neverta). Formentera – tikros ramybės ir idealaus poilsio vieta, panaši į mūsiškę Kuršių neriją, garsi laisvės ir gėlių vaikais, nudistais ir Bobu Dylanu… čia netgi nėra aukštesnio nei trijų aukštų pastato. Tad Formenterą palikome kitam kartui.
Pietinė salos dalis garsi Ses Salines gamtos parku, kuris įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Čia yra didžiuliai plotai vadinamųjų druskos ežerų, kur garinamas vanduo, norint išgauti druską. Nors, paprastai tariant, šitie druskingi seklumų baseinai – tai tiesiog drumzlino, o prieš saulę rožiniai violetinio vandens stačiakampės balutės. O kadangi yra išsidėstę lygumoje, tai ir vaizdo įspūdingo nesudaro. Druskos ežerus teko matyti Marsaloje Sicilijoje, ir dar kažkur (net nepamenu), todėl didelio įspūdžio nepaliko, nebent gal nuo kokios kalvos iš viršaus įdomiau atrodytų. Beje, šie druskos ežerai yra matomi leidžiantis į Ibisą pro lėktuvo langą, jie yra visai šalia oro uosto.
Ses Salines parkas apima pietinę Ibisos dalį, šiaurinę Formenterą bei jūros kanalą tarp šių dviejų salų. Čia labai gražūs balto smėlio paplūdimiai ir netgi kopos, panašios kaip lietuviškame pajūryje.
Dar būtina paminėti čia, piečiausiame salos taške, esantį kultinį “Sa Trinxa“ paplūdimio barą, kuris daugiau nei tris dešimtmečius diktuoja Ibisos paplūdimio madas, o sezono įkarštyje pasitinka su šėlstančia publika, dj ir jam pritariančiais muzikantais.
Labai rekomenduojama Ibisoje „pasimalti“ pietvakarinėmis pakrantėmis, kurios priklauso San Josep de sa Talaia sričiai. Šios pakrantės, mano galva, pačios gražiausios, nes įspūdį sudaro ne tik pakrantės peizažai, bet ir tolumoje matomi vaizdai – mažos salelės nedaug nutolusios nuo kranto: garsioji Vedra, Vedranell, Conillera.
Vienas iš įdomesnių Ibisos gamtos šedevrų yra Es Vedra – tai gamtos rezervatas apimantis kelias nedideles saleles. Žymiausia, be abejo, yra Ibisos simboliu tapusi Es Vedra salelė, kuri išnyra iš vandens beveik vertikaliai į daugiau kaip 400 m aukštį. Geriausiai vaizdas į šią uolą atsiveria iš Cala d‘Hort įlankėlės, arba iš aukščiau – vadinamojo piratų bokšto Torre de Savinar. Ši uola dar ypatinga tuo, kad tiesiai už jos rudenį ir žiemą leidžiasi saulė, ir visi nori tai nupaveiksluoti.
Ir šiaip ši vieta biškį mistinė. Pasak legendų, prieš kelis tūkstančius metų čia gyveno sirenos ir jūros nimfos, o daug vietinių teigia čia matę ateivius ir yra įsitikinę, kad po uola įrengta ateivių bazė. Bet pats įdomiausias yra realus faktas – keliaujant aplink Es Vedra salelę kompasas tiesiog pakvaišta, ir nėra išaiškinta kodėl.
Kadangi Cala d‘Hort buvo labai vėjuota, mes susiradom kitą netoli esantį pliažiuką, esantį ypač siauroje įlankėlėje, kur be šansų buvo užpūsti bet kokiam vėjui ir smagiai valandžiukę pasiskrudinom.
Vien dėl saulėlydžių ir jų dėka sukurtos užburiančios atmosferos, visada norėsiu sugrįžti į San Antonio.
Visi kelionių gidai skalambija, kad šio salos vakaruose esančio miesto pakrantės barai Cafe del Mar ir Mambo Cafe garsėja gražiausiais saulėlydžiai pasaulyje. Ir juose, tiesiog ant jūros kranto, jau daug metų vyksta nepakartojami vakarėliai.
Nors saulėlydžiai, atrodo, turėtų būti visur vienodi, bet ta nenupasakojama nuotaika priklauso nuo aplinkoje sukurtos atmosferos: muzikos, žmonių, spalvų... Palydėti saulę Cafe del Mar buvo vienas iš mano šios kelionės tikslų. Man – tai kultinis baras, išgarsėjęs prieš -niolika metų (o gal ir anksčiau) išleistais stilingos lounge, soul, jazz, ambient muzikos rinkiniais ir, be abejo, nepakartojamais saulėlydžiais. Čia būtina paragauti firminio žalio Cafe del Mar pavadinimo kokteilio (sudėties tikrai neprisimenu, bet geras). Vakarinė saulė visada nudažo aplinką pasteliniais tonais, o čia tos spalvos iš viso kažkokios kosTminės (matosi net nuotraukose)...
Šalia yra Mambo Cafe. Kaip tik paskutinį mūsų kelionės vakarą vyko Mambo Cafe sezono atidarymo vakarėlis. Tokios geros atmosferos ir tiek daug gražių stilingų žmonių vienoje vietoje niekur nesu mačiusi... už dj pulto grojo Guy Gerber, net tiršta, kiek daug skirtingų, bet kartu ir panašių veidų, visi kažkokio transo apimti nuo to gerumo... nenupasakojamas įspūdis kaip čia gerai! Todėl ir saulėlydžiai tokie įspūdingi J
Pats San Antonio kaip miestas man nelabai patiko, bent jau pačią pirmą dieną. Tokius kurortus aš apibūdinu dviem žodžiais – „pramoninis turizmas“. Miestas be senamiesčio, pastatytas dėl turistų, pagrindiniai pastatai – balti dideli viešbučiai ir būtinai palmėmis apsodinta promenada pakrantėje. Didelė įlanka su smėlėtu pliažu ir šalia prisišvartavusia nemaža jachtų prieplauka. Bet iš antro ir trečio karto San Antonio patiko vis labiau J.
Įspūdį apie San Antoni pagerino ir taikliai mūsų pasirinktas viešbutis, kurio vienintelis minusas (o gal pliusas), kad jis yra atokiau nuo miesto centro, gal kokie 3 km pėsčiomis pakrante (kitoje įlankos pusėje). Bet visa kita – vien pliusai. Viešbutis skirtas tik suaugusiems, tylus, ramus, visas subtiliai kvepiantis ir grojantis lounge muziką. Iščiustinta ir labai jauki aplinka, baseinai, kiemeliai, augalai, gultai su baldakimais. Pavadinimas „Secret Oasis“ visiškai atitinka pavadinimą – tikra oazė kai grįžti pavargęs ir apkeliavęs salą...
Dar paminėsiu, kur būtų galima neturistiškai pavalgyti San Antonio – vietiniai rekomendavo restoranėlį „Benitez“. Man patinka, kai nėra meniu anglų kalba, o aptarnauja angliškai nekalbantis padavėjas. Tai žada, kad viskas bus gerai.
Tai vis dėlto galvoju, gal turi ir San Antoni kažkokią savo dvasią J.
Ir trumpas reziume J
Ibisa – įspūdžių sala. Čia nereikia kažko pamatyti, čia reikia pajausti: atsipūtusią hipišką gyvenimo tėkmę, nepakartojamą „stilingiausią“ Europoje saulėlydį, užvedantį triukšmingą naktinį gyvenimą...
Ir kažkaip ne iki galo mano patirtas šitas jausmas neduoda ramybės, kad čia būtinai dar sugrįšiu!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą