ilgas savaitgalis Batumyje arba Gruzija "negruziniškai"

Gruzija niekada nebuvo mano svajonių šalis, nors ieškodama pigių skrydžių kartais užmesdavau akį. Kita vertus, visos kelionių kryptys ir visos šalys man įdomios. Ši kelionė gimė visai ekspromtu, nes anksti pavasarį grįžus iš saulėtojo Tailando namie mus pasitiko pilkuma ir darganos. Labai norėjosi saulės, todėl užkliuvę pigūs bilietai į Kutaisį iš karto padėtį „pataisė“. Kelionė vos už poros savaičių – ilgas saulėtas savaitgalis su viltimi rasti tikrą pavasarį. Nusprendėm Gruziją pamatyti labai „negruziniškai“, t. y. nevažiuoti į tikrąją Gruziją – kalnus ar kaimelius, o tik į šiek tiek kičinį ir labiau turkišką nei gruzinišką Batumį.

Toks mūsų planas – trys dienos pajūrio kurorte Batumyje ir viena diena Kutaisyje, nes ryte iš ten išskrendame atgal.

Nuotykiai prasidėjo vos atskridus – anekdotuose pasakojamos istorijos apie gruziniškas derybas, tikrai ne iš piršto laužtos. Kol su taksistu derėjomės dėl kainos iki Batumio, pro šalį einantys vietiniai vis įsiterpdavo „čia žmogus jus už dyka veža, kvaili būsit jei nevažiuosit“, „tai gi čia tik ant benzino jam bus“... Žodžiu suderėjom 150 km iki Batumio už 30 eur ir dar „pusbonkį“ naminio vyno pridėjo 😀.

Tas dvi valandas kelyje išnaudojom puikiai – iš Petrovičiaus išpešėm daug naudingos informacijos.

Batumis – puikus miestas, savo dydžiu ir dvasia yra kažkas tarp Palangos ir Klaipėdos, tik labiau kičinis: tarp senamiesčio namų įsprausti modernūs keistų formų ir neaiškios paskirties blizgantys dangoraižiai, prabangūs kazino šalia gatvės turgaviečių, plačiausi šviežiai ištiesti bulvarai ir dviračių takai, o šalia pilkų akmenų nuobodus, bet be proto platus pliažas... man visai patiko šita makalynė 😀.

 

Batumis idealus miestas minti dviratį – viskas išasfaltuota, lygu, o balandžio pradžioje miestas dar gerokai tuščias. Vienas ilgiausių pasaulyje pajūrio bulvarų (16 km), šalia bulvaro platūs raudonai nudažyti dviračių takai, tik nenusukite toli nuo jų, nes mikliai prisistatys milicininkas ir lieps grįžti ant raudono kelio 😀. Daug aikščių, fontanų, atrakcijų ir iš viso neaiškios paskirties ir formos pastatų, bet miestas suprojektuotas labai erdviai. Gali būti, kad vasarą taip neatrodo – viską užtvindys rusų ir turkų turistai. Pastarieji čia plūsta nes Turkija vos už 20 km, o Batumis musulmonams yra kazino ir laisvesnio gyvenimo oazė. Tiesa, dviračius išsinuomoti galima tiesiog nuomos punktuose šalia bulvaro arba gerokai pigiau – žalius miesto dviračius su išmaniąją programėle (kaip oranžiniai dviračiai Kaune).

Savo pavasarį mes čia tikrai radome, nors balandžio pradžios temperatūra gerokai laviruoja maždaug tarp trumpų ir ilgų rankovių ribos. Degintis pliaže ar maudytis jūroje dar tikrai nepavyks, bet, kaip jau minėjau, minti dviratį ar vaikštinėti skersai išilgai miestą bus pats tas. Be to, šiuo metų laiku, esi neįkyriai ir labai mylimas visų pardavėjų, taksistų ir kitų vietinių, visi atsargiai pakalbins, mielai patars, ar vysis iš paskos mušdami kainą.

Istorijos apie gruzinų svetingumą ir vaišingumą tikrai ne iš piršto laužtos. Tikrai maloniai nustebino, kad jie tokie patys duševni (nežinau lietuviško atitikmens tam žodžiui) kaip prieš 20-30 metų tėvų pasakotose istorijose. Pavyzdžiui turėjome nuotykį, kai grįžę apie pusę pirmos valandos nakties negalėjome patekti į viešbutį. Mums visais būdais padėti bandė gal pusė kvartalo: ir priešais esančios krautuvėles savininkė su vyru, ir gretimo viešbučio šeimininkė, ir tiesiog pro šalį ėję vaikinukai. Kažkam skambino, mėtė akmenukais į langus :), bandė užlipti per gretimo pastato stogą... Galiausiai su milicininkų pagalba, praėjus daugiau kaip porai valandų atrado viešbučio šeimininką... Tas neabejingas žmonių noras geranoriškai padėti tikrai pas mus seniai užmirštas.

Dar paminėsiu apie viešbučius – kainos tikrai labai juokingos. Mes užsisakėme puikiai įvertintą viešbutį pačioje Batumio senamiesčio širdyje (pasirodo, jis visai naujas, dar net be iškabos) modernus su visais patogumais ir puikiais pusryčiais už maždaug 25 eur nakčiai 😀. O šeimininkai, nepaisant naktinio incidento, tikrai iš kailio neriasi dėl klientų.

Neišvykstant iš Batumio, galima pasikelti gondola (lyniniu keltuvu) iki kalvos, nuo kurios matosi ne tik senamiestis ir centras, bet visas didelis miestas su turgavietėmis, geležinkelio linijom ir miegamaisiais rajonais. Visai įdomi yra bulvaro pradžioje garsios gruzinų menininkės sukurta judanti Meilės skulptūra, kurią sudaro judantys moters ir vyro (Ali ir Nino) siluetai kas 10 min pereinantys kiaurai vienas kitą.  

Kita pramoga – Batumio botanikos parkas. Nors esu visiškas natūralios gamtos fanas ir nekenčiu visų dirbtai pasodintų, iščiustintų ir išpuoselėtų sodelių, bet šitas netvarkingai ir tarsi netyčia tarp paprastų medžių prisodintas palmių, bambukų giraičių ir žydinčių magnolijų parkas man patiko. Vien ko verti į Juodąją jūrą atsiveriantys skardžiai arba nuo kalno tolyn į Batumio dangoraižius atsiveriantis vaizdas... 

Dar pirmąjį vakarą tamsoje vaikštinėdami niekaip nesupratom kas per pastatas yra toks aukštas bokštas su apvaliu kupolu, niekaip nesupratom ar jis kiauras, kaip koks Eifelio bokštas, ar tai pastatas su stikliniais langais. Pasirodo čia Alphabetic Tower – tiesiog 130 m aukščio bokštas, kurio kupole įrengtas restoranas su besisukančia apžvalgos aikštele. Lygiai per valandą, kol išgersite savo kokteilį už juokingą kainą, restoranas apsisuks 360 laipsnių kampu ir galėsite pasigėrėti panoramomis iš visų pusių (pakilimas litu į bokštą mokamas). 

Turbūt labiausiai lankytinas objektas – vietiniai gruziniški restoranai. Žinomas, artimas lietuvio skrandžiui maistas, bet kartu ir labai mus nustebinęs. Patiekalas numeris vienas – khinkaliai. Buvau juos ragavusi tikrai ne kartą lietuviškuose restoranuose, bet iki šiol man jie buvo tik kitokios formos koldūnai. Gruziniški khinkaliai valgomi tik rankomis, suimant už uodegėles, atsargiai prakandant ir iščiulpiant visą jėtaukokiogerumo sultinį, įdarą su žolelėmis, suvalgant plonytę tešlą išskyrus uodegėlę... Mmhm... Kitas atradimas – adžariškas khachapuri su žaliu kiaušiniu. Užsisakant šį khachapuri padavėjas visuomet įspėdavo dėl žalio kiaušinio, matyt būdavo nesusipratimų, o mes tik linksėdavom galvom „neškit greičiau“ 😀. Puiki tešla (apskritai visos jų plokščios duonos puikios), sūris, žalias kiaušinis, gabalėlis sviesto, pamaišai viską, lauži ir dažai... niam niam...

Apie patiekalus galėčiau dar ilgai kalbėti – daug puikaus (pigaus) vynelio, nerealaus aromato kharcio (šitą gėrį mes ir patys gaminam, bet tokio gerumo dar nemokam), shashlik (beje kiek ragavom buvo sausoki, sakė geriausi shashlik‘ai tik namie ir jie gaminami be jokio marinavimo ar prieskonių – tik labai šviežia mėsa ir druska), vietinės žuvys, mano atradimas – pomidorų ir agurkų salotos su trintų graikiškų riešutų padažu, kepti baklažanai su riešutų kremu ir granatų sėklomis ir apskritai riešutų panaudojimas visur, ypač padažuose ir desertuose (baklava), keistoka, bet stipri ir aromatinga turkiška kava ruošiama smėlyje, vietinė čača (chacha)... Vien tik dėl maisto čia važiuočiau ir važiuočiau.

Restoranuose valgyti tikrai yra labai pigu. Valgėme daug, kaip tikri gruzinai, norėjosi išbandyti kuo daugiau patiekalų. Ir nors paprastai iš restorano išeidavome gerokai apsivalgę, kaimynai prie aplinkinių stalų suvalgydavo turbūt kokius 2-3 kartus daugiau... tokios tradicijos. Vakarienė su vynu ir užkandžiais (dviese užsisakydavome 5-6 patiekalus) kainuoja apie 40-50 larių, brangiausia kainavo 76 (apie 30 eur). Lengvai užkąsti drąsiai gali ir iki 10 larių asmeniui. Mano išgirtieji neįtikėtinai gardūs khinkaliai kainuoja po 0,7-0,8 lario už vienetą... 

Privalau paminėti puikų vietinių patiekalų restoraną „Shemoikhede genacvale“ Batumio senamiestyje. Gardu viskas iš eilės. Ir dar labai smagų ir hipsterišką barzdoto „okupanto“ (kaip jis patys save pavadino, nes yra rusas) atidarytą čačos kokteilių barą „Chacha Time“. Čia visi kokteiliai gaminami tik su čača (įvairių rūšių vietine vynuogių degtine). Ypatingai rekomenduoju kokteilį su agurku – cucumber freshness.

Dar labai įdomus dalykas – Batumyje yra pats keisčiausias kosminis McDonald restoranas. Valgyti nerekomenduojame 😀, bet apsidairyti tiek išorėje, tiek viduje gali būti labai įdomu.

Nepaisant visų kontrastų ir kičo elementų, manau, mūsų Palangai iki Batumio dar labai toli. Bet... to nepasakysi apie likusią Gruzijos dalį. Kiek mums teko matyti kaimelių ir miestelių, tai gyvenimas ten

vis dar toks, kad net mano vaikystės laikais prieš 30 metų mes labiau pažengę buvom... Visiškas skurdas ir netvarka, namai kažkokie apgriuvę, lūšnos. Vaizdas prasideda nuo to kaip žmonės atrodo tiesiog gatvėje – dauguma vaikšto apsirengę juodai: vyrai senovinėm plačiom klostuotom kelnėm ir nuolat prasmirdę cigaretėm (pas juos visur rūkoma), moterų aprangoje dominuoja tamsūs ilgi sijonai, skaros. Nežinau kodėl, bet anksčiau maniau, kad jie savo išore ar buitimi gerokai artimesni bus mums, lietuviams, o ne aplinkinėms musulmoniškoms šalims. Matosi, kad dauguma nieko neveikia per dienų dienas, „trinasi“, juk darbo nėra. O vidutinė alga (ne minimali!) 300-500 larių (vos 100-200 eur). 

Atskiro aprašymo prašosi tikrai klaikaus stovio (švelniai tariant) gruzinų autoparkas. Nei taksi, nei autobusiukai Lietuvoje tikrai nepraeitų techninės apžiūros. Tegu nenustebina ir važiuojamąja dalimi drąsiai vaikštinėjančios karvės... bei puikios važiavimo kainos 😀.

Jeigu iš oro uosto su taksi labai pigiai atvažiavome iki Batumio, tai iki Kutaisio grįžti galima dar keliasdešimt kartų pigiau. Yra toks stebuklingas daiktas „električka“ (elektrinis traukinys), kurio bilietas už tris valandas važiavimo 150 km atstumui kainuoja vos 2 larius (0,8 eur) 😀. Bet mes važiuosime šiek tiek kitokiu – greitesniu transportu – “mikrushka“! Važiuoja ji iš visur į visur, reikia tik klausti. Jeigu jums reikalinga kryptimi mikruška išvažiuoja už 45 min, jūs nenorite laukti ir einat šalin ieškoti kitos, tai būtinai vistiek atsiras mikruška, kuri važiuos tuojau pat, kaip jums reikia. Žodžiu, išvykimo laiką gruzinų vairuotojai tikrai paderins pagal jus. Kaina? Batumi – Kutaisi 10 larių (beje, autobusų stoty bus brangiau – 15 larių, o iki stoties dar ir dasikasti reikia). Važiuosite virš dviejų valandų, bet su taksi nekažką greičiau. Mikruškos važiuoja iš įvairių strateginių Batumio vietų.

Mikruškos ir taxi yra ne tik tragiškos būklės, bet viduje dar erzina saliarkos kvapas ir visada daug dulkių (nuolat čiaudim). Langai atidaryti – kondicionieriaus tai nėra. Važiavimas tokia transporto priemone jau savaime yra tam tikras nuotykis. Negana to, kad kelionė trunka gana ilgai dėl mažo greičio, prastų kelių ir nuolatinių sustojimų išlaipinti ir įlaipinti keleivius, paimti gabenimui įvairias prekės, kurias perduoda iš kaimo nuvežti į miestą, o dar gali ir kuras vidury kelio pasibaigti... Mūsų kelionėje iki Kutaisio, likus gal vos 10 km, mikruška staiga sustojo. Be jokių paaiškinimų vairuotojas liepė susimokėti, ir išlipo kažką burbėdamas. Vienu rankos pakėlimu iškart sustabdė pagalbą – kitą mikruškę pilną vyrukų, kurie vos sustojus pažiro aplink mus kažką nurodinėdami ir barbaliuodami. Ir tik tuomet, kai pasitarę visi „viršinykai“ (tas žodis idealiausiai atitinka gruzinų povyzą) su mūsų vairuotoju nupjovė keleivio saugos diržą (diržas pas juos yra gal 3 metrų ilgio ir tik permetamas per petį, kad milicija nestabdytų) ir minimaliu gal pusmetrio atstumu vieną mikruškę pririšo prie kitos, supratome, kad pas mus baigėsi kuras... Mikruškės tempimas iki artimiausios kolonėlės su visais virvės nutrūkimais, pririšimas, kiekvieną kartą „viršinykų“ išlipimais ir pabarbaliavimais užtruko gerą pusvalandį, bet Kutaisį pasiekėme beveik saugiai 😀.

Dar vienas šokiravęs epizodas buvo toje pačioje mikruškėje. Kol ji buvo “gaivinama” mus užkalbino viena keleivė gruzinė. Vos po kelių sakinių išsiaiškinusi, kad mes ne rusai, o iš Lietuvos ir į Gruziją dar planuojame sugrįžti, labai nuoširdžiai sako: ”tak priježaite k nam v gosti”…  Ji tai pasakė taip nuoširdžiai ir svetingai, kad man neliko nieko kito tik padėkoti ir priimti kvietimą. Ji mikliai užrašė ant lapelio savo vardą, pavardę, telefoną ir FB kontaktus… paskui dar ilgai visko klausinėjo apie mus ir pasakojo apie save, kad tikrai “drauge” patapo. Tokio supernuoširdaus ar net vaikiškai žingeidaus bendravimo man dar neteko niekur patirti.

Beje, automobilio nuomotis, kaip mes visur įpratę, čia nelabai rekomenduojama. Eismas keistokas, kaip anksčiau minėjau, karvės keliais vaikštinėja, o dar žinant jų temperamentą... labiausiai rekomenduojama nuomotis auto su vairuotoju, tokį savotišką taxi-gidą, kuris ir pavežios, ir susitars visur, ir visur paderins „reikaliukus“ jeigu kas atsitiks 😀. Tokios paslaugos kaina turėtų visai džiuginti.

Dar įspūdį paliko tai, kad beveik visą laiką kur bebūtum tarp Kutaisio ir Batumio, ar Batumio centre, visuomet kažkur toli horizonte aiškiai matosi tarsi siena kalnai, ir ne šiaip sau, o pabalę snieguotos viršūnės... Taksistas sakė, kad jie jau ne Gruzijai, o Turkijai priklauso.

Kutaisis tikras provincijos miestas, visiškai skirtingas nuo Batumio. Nors tai antras pagal dydį Gruzijos miestas, jo centrą apsukome per keletą minučių. Iš esmės centrinė dalis tai yra nedidelis stačiakampio formos parkas su fontanais ir suoliukais, pilnas pramogaujančių žmonių. Čia tikras pavasaris, šviečia saulė, žydi medžiai ir mes pagaliau drąsiai trumpomis rankovėmis. Šalia įspūdingas teatro pastatas ir vidury transporto žiedo – didžiulis „auksu“ žėrintis fontanas. Upė, tiltas, keltuvas (gondola) per upę, didžiulis turgus (šiandien juk šeštadienis)... Bet mums reikėjo gerokai paklaidžioti, kol suradome kur pavalgyti.
Beje, Kutaisis gali pasigirti vieno seniausių pasaulio miestų titulu, kurio istorija siejama netgi su argonautais, amazonėmis ir Prometėju (netoli Kutaisio yra apie 15 km ilgio Prometėjo ola).

Kadangi Kutaisyje turėjome vos gerą pusdienį, o patį miestą greit aplėkėme, nusprendėm apžiūrėti už -niolikos km esantį vieną iš Gruzijos pasididžiavimų – Gelati vienuolyną, nuo kurio, galima sakyti, prasidėjo visa Gruzijos istorija. Nepaisant jo garbingos reikšmės ir istorijos, nei vienuolyno vieta, nei išvaizda, nei vaizdas į jį iš toli ar vaizdai nuo jo tikrai nėra įspūdingi, o šiuo metu kaip tik vyko restauracijos darbai, todėl dar dalis fasado uždengta.

Grįžtant užsukom ir prie įspūdingoje kalnų vietoje įsikūrusios Motsametos bažnyčios, labiau panašios į mažytę tvirtovę su bokšteliais. Nors pati bažnyčia nedidelė, bet vaizdai aplink gerokai pranoko matytus nuo Gelati vienuolyno. Beje, iki Gelati ir Motsameta mus nuvežęs ir maždaug po pusvalandį abiejuose taškuose palaukęs taxi kainavo 15 larių.

Sugrįžę į Kutaisį dar užkopėme prie pat mūsų viešbučio kitapus upės ant status kalno stovinčios garsiosios Bagratti katedros. Vaizdas nuo čia tikrai įspūdingas, saulė leidžiasi, o po kojomis kaip ant delno visas Kutaisis... 

Dar toks nustebinęs įvykis buvo viešbutyje Kutaisyje. Pirmiausiai turiu pasakyti, kad čia visai kitokie viešbučiai nei Batumyje, daugumos jų interjerai kaip pas babytę kaime – gobelenai, kilimai ant sienų, tamsios arba ryškios klaikios spalvos... labai savotiškas supratimas, o kaina didesnė nei Batumyje. Negana to, pasiteiravus kada pas juos pusryčiai (specialiai užsisakėm viešbutį su pusryčiais, kad prieš skrydį papusryčiauti), viešbučio savininkas pasakė, kad mums pusryčių neduos, nes niekas taip anksti nesikels (skrydis 11.10 val. tad tikėjomės papusryčiauti iki 9 val.)! Su tokiu įžūlumu dar nebuvau susidūrusi! Pasakė kažkaip labai abejingai ir be jokių kompromisų. Bet vėliau matyt kažkiek susigėdo, tai pasiūlė kavos, sausainių ir... naminės čačos, bei gavome „paskaitą“ apie tikrą čačą ir jos ypatumus 😀.

Paskutinį vakarą netikėtai prapliupo lyti. Smarkiai. Iš restorano senamiestyje parbėgom galvas apsigaubę striukėmis. Pakeliui užlėkėm į mažą krautuvėlę butelio vyno – babytė įtikino paimti vietinio “šampano”  (“očen vkusnyj”) – tas geriausias vietinis “Bagrati” šampanas man labiau priminė slyvų sultis 😀…

Nors visuomet sakau, kad gyvenimas per trumpas, jog lankytum tas pačias šalis ir vietas, manau Gruzijai tikrai galima padaryti išimtį – puikus klimatas, supernuoširdūs žmonės, džiugios kainos. Ar dar bus klausimų?

Truputis skaičių:

kainos visur yra geros – kaip pas mus prie lito ir dar 5 metus atgal...

taxi Kutaisio orouostas-Batumis – 30 eur,

mikruška Batumis-Kutaisis – 10 larių,

mikruška Batumyje iki botanikos parko – 0,60 lario,
Batumio botanikos parko bilietas – 8 lariai, 

dviračio nuoma Batumyje – 1 val. / 5 lariai,

pakilimas gondola Batumyje – 15 larių,

pakilimas liftu į Alphabetic Tower – 8 lariai,

kokteilis ten pat – apie 12-15 larių,

taksi iš Kutaisio iki Gelati ir Motsametos su dviem palaukimais po pusvalandį – 15 larių,

na ir taip toliau... kainos visur džiugina piniginę.