panemune iki pamario krašto

Ir vėl keliaujame po Lietuvą. Šį kartą – jau pažįstamu maršrutu (beveik visuose šio maršruto taškuose jau esu buvusi anksčiau, tik skirtingu metu, o kai kur ir labai seniai). Per panemunės pilis ir piliakalnius esame keliavę ne kartą, o pamarys – šiek tiek mažiau ištirtas, nes dažniau tame krašte „laimi“ pajūris. Užbėgdama pasakojimui už akių galiu pasiūlyti, kad vasarą savaitgaliais važiuojant į pajūrį, pabandykite nuo Klaipėdos pasukti ne į dešinę, bet į kairę – čia nuotykių ir egzotikos tikrai rasite gerokai daugiau.

Šį kartą mūsų maršrutas atrodys maždaug taip: Raudondvaris – Kulautuva – Vilkija – Seredžius (Palemono piliakalnis) – Veliuona – Raudonė – Panemunės pilis – Skirsnemunė – Jurbarkas – Smalininkai – Rambynas – Šilutė – Ventės ragas – Šturmai – Mingė – Uostadvaris – Rusnė –Kintai – Svencelė – Dreverna

Taigi, kelionę pradedame Kaune, ir visas įspūdingas maršrutas palei Nemuną prasideda čia pat,  o ne nuvažiavus per šimtą kilometrų, kaip praeitą kartą. Abipus Nemuno krantų pakeliui iki Žemaitijos išsidėstę maži miesteliai, pilys ir piliavietės turi savo istoriją, primena mums garbingus kunigaikščių laikus, o ir gamta šiam kraštui grožio tikrai nepašykštėjo.

Mes pasirenkame maršrutą dešiniuoju Nemuno krantu. Pro Raudondvarį, kurį nuo Kauno skiria tik Nevėžis. Raudondvaris šiandien garsus naujai restauruotu dvaru ir puikiai sutvarkytu parku su gausybe žydinčių ir nežydinčių augalų, dvaro oranžerija, kurioje galima išgerti kavos ar užkąsti prieš kelionę. Parko takeliai veda link Nevėžio kraštovaizdžio draustinio, medelyno ir prieplaukos.

Toliau pravažiuojame Kulautuvą – dar vieną gražų miestelį išsidėsčiusį pušyne, dabar dar garsų kaip bardų sostinę. Kasmet liepos mėnesį čia vyksta dainuojamosios poezijos festivalis „Akacijų alėja“.

Iš toli panemunės kelyje aštriomis smailėmis išnyra Vilkijos bažnyčios bokštai. Aukštai ant kalno stovinčios bažnyčios bokštų aukštis 35 m, todėl jie tapo pagrindiniu Vilkijos ir gana didelės panemunės kelio atkarpos akcentu. Skaičiau, kad Vilkija vadinama “Lietuvos Alpėmis” dėl aukštai šlaite išsidėsčiusių namų, į kalną vingiuojančių stačių gatvelių, architektūros ir atsiveriančio tikrai nuostabaus kraštovaizdžio. Dar Vilkija žinoma dėl vienintelio Lietuvoje upinio kelto, kuriuo galima persikelti per Nemuną, ir kelionę tęsti (arba pradėti) kita jo puse.

Toliau panemunės kelyje mus pasitinka Seredžius. Ir nors miestelis atrodo visai niekuo neišsiskiriantis, čia yra vienas visoje Lietuvoje žinomas kalnas – Palemono piliakalnis. Ši vieta kruopščiai prižiūrima, įrengti mediniai laiptai, o per Valstybines šventes čia susirenka daug žmonių. Nuo Palemono kalno atsiveria tikrai bekraščiai panemunės apylinkių vaizdai.

Vos porą kilometrų už Seredžiaus ant aukšto kalno prie pat Panemunės kelio įsikūręs Belvederio dvaras. Ir nors šis apleistas dvaras vis dar nesulaukė restauratorių, man pasirodė daug gražesnis už daugelį mano matytų atrestauruotų Lietuvos dvarų. O gal kaip tik todėl patiko, kad viskas autentiška ir daug metų neliesta. Šio dvaro rūmai pastatyti pagal itališkų toskaniškų vilų pavyzdį, o aplink auga kažkada turbūt buvęs nuostabus parkas, dabar pavirtęs vos įžengiamu mišku. Nuo dvaro žemyn pro medžių proskyną link pat Nemuno veda ilgų aukštų laiptų likučiai... Nesunku įsivaizduoti kaip gražu čia kažkada buvo.

Toliau mus nustebino koks jaukus ir nepaprastai išpuoselėtas miestelis yra Veliuona.

Veliuona garsi savo piliakalniais, kurie pasitinka jau prie įvažiavimo į miestelį. Pagal istorikų prielaidas, ant vieno iš šių piliakalnių kryžiuočiams pirmą kartą panaudojus šaunamąjį ginklą žuvo ir buvo palaidotas kunigaikštis Gediminas. Pro piliakalnius serpantinu užkilus į kalną pravažiuojame medinį Veliuonos dvarą, šalia kurio birželį pražysta itin reti gelsvažiedžiai tulpmedžiai. Miestelio centre stovi kunigaikščio Vytauto skulptūra, o šalia ant stataus šlaito krašto – jauki bažnytėlė. Čia tikrai pasijaučiau kaip mažame Alpių miestelyje, tarsi ant aukšto kalno terasos tarp daugybės žydinčių gėlių ir su atsiveriančiu vaizdu žemyn į tekantį Nemuną... 

Toliau panemunės kelyje raudonų plytų keliu (kaip iš tos pasakos) pasitinka Raudonė, garsi tikrai visiems matyta raudonų plytų renesansine Raudonės pilimi ir jos 33,5 m aukščio bokštu. Jau daug metų pilyje veikia pagrindinė mokykla. Kadangi pilis per karą buvo sugriauta, o paskui atstatyta, kažin kiek joje autentiškumo belikę... Bet šalia pilies auga tikrai gražus, senas ir didelis parkas su tvenkiniu, eglių ir liepų alėjom, bei įspūdingais savo išvaizda medžiais ir kitokiais augalais.

Pakeliui iki Jurbarko – renesansinė Panemunės pilis ir senas, jau sulaukėjęs parkas su kaskadiniais tvenkiniais, supiltais kalneliais, atrodo kaip iš pasakos. Manoma, kad čia buvo didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytenio dvaras, čia jis ir palaidotas. Kažkada buvusi ištaiginga ir prašmatni rezidencija, kaip ir dauguma Lietuvos dvarų, Panemunės pilis vėliau tapo apleista ir neprižiūrima. Vis dėlto galima sakyti, kad architektūros požiūriu šiandien tai autentiškiausia iš XVII–XVIII a. rezidencinių pilių Lietuvoje. Dabar ši pilis atstatinėjama iš ES struktūrinių fondų lėšų.

Mums čia būnant, sutikome daug vestuvininkų – matyt iš aplinkinių apylinkių visi suvažiuoja fotografuotis pilies ir parko fone, o viena ceremonija netgi vyko ant tvenkinio kranto pastatytoje palapinėje. 

Toliau pravažiavome šalia panemunės kelio stovinčią Šilinės smuklę – liaudies architektūros paminklą, kur dabar įsikūrusi Panemunių regioninio parko direkcija (čia taip pat yra ekspozicija, supažindinanti su žvejybos Nemune ypatumais, bei gamtos mokykla).

Užsukome ir į Skirsnemunę – dar vieną buvusia pilimi istorijoje garsų miestelį, tačiau dabar čia nieko nebėra.  
Galbūt verta sustoti Jurbarke, apžiūrėti buvusį dvarą ir parką, bet mes judame tolyn.

Smalininkai – atrodo visai eilinis miestelis, bet vistiek rado kuo pasigirti. Smalininkai garsūs didžiausia Lietuvoje ąžuolų alėja (1,3 km ilgio alėjoje stovi 207 drūti ąžuolai, kurių kamienų apimtis siekia 4 m.), senu uostu, senovinės technikos muziejumi ir šia seniausia vandens matavimo stotimi (nuotraukoje). 

Pravažiuojame mažą kaimelį Viešvilę, kur nustebino šalia kelio stovinti bažnytėlė - tarsi paprasta didelė medinė troba su iškirsta skyle ir per ją išlindusiu bokštu... Tik nespėjau nupaveiksluoti.

Toliau kelias veda pro legendomis apipintą Rambyno kalną. Ir tikrai reikia nepagailėti keleto minučių nusukti nuo pagrindinio kelio ir pasigėrėti įspūdingiausia viso panemunės kelio panorama. Nuo įspūdingo skardžio (45,4 m aukščio virš jūros lygio) atsiveria tikrai  neaprėpiami vaizdai į Nemuno žemupį, o kitoje Nemuno pusėje – jau Kaliningradąs. Gaila, bet Rambynas vis žemėja, jį “graužia” visokios erozijos, lemiamos ir gamtos faktorių, ir lankytojų skaičiaus.

Iki Šilutės riedam be sustojimų. Nors jau ji yra pamario krašto centras, nusprendžiame visus pamario miestelius ir įdomybes aplankyti rytoj. Paminėsiu tik, kad Šilutėje yra Nemuno deltos regioninio parko direkcija, o per Šilutę teka Šyšos upė, kurioje yra mažųjų laivų uostas. 

Nemuno deltos parkas – tai salos, protakų raizgalynė, užliejamos pievos, pamario pelkės ir miškai. Čia puikios sąlygos praskrendantiems ir apsistojantiems paukščiams, todėl ši teritorija yra tarptautinės svarbos. Čia tikras paukščių rojus – išskirtinė migruojančių paukščių poilsio ir maitinimosi vieta, čia randama apie 300 paukščių rūšių, net 169 iš jų čia peri. Deltą kiekvieną pavasarį, o kartais ir viduržiemį užplūsta potvynio vandenys ir šimtai kvadratinių kilometrų pievų ir laukų būna apsemta (bet potvyniai atlieka ir gerą darbą: dumblu patręšia pievas, kurios per vasarą šienaujamos net keturis kartus). Parke lankytojams yra įrengta keletas gamtinių takų, keletas dviračių maršrutų.

Mūsų nakvynė – sodyboje ant marių kranto Ventės kaime. Tos nakvynės nepalyginsi nei su nakvynėmis lietuviškame pajūryje (nei jūros matysi per langą, nei jos ošimą girdėsi), nei su nakvynėmis kaimo turizmo sodybose. O čia nuostabus ramus vakaras praeina visai ant marių kranto, gurkšnojant vynelį ir stebint jaukų uostą bei temstantį raudonuojantį horizontą virš marių, 

o saulėtą rytą pažadina neįtikėtinas kiekis įvairiausių  čiulbančių ir klegančių paukščių balsų... Jau atvykus, sodybos šeimininkų buvom įspėti, kad didžioji jų klientų dalis atvyksta iš užsienio, ir ne tik dėl autentiškos gamtos ar marių, o būtent stebėti paukščius. Tikrai rytai čia yra nepakartojami...

Pažintį su pamariu nusprendėme pradėti nuo Ventės rago – kyšulio (pusiasalio), labiausiai žinomo dėl jame įkurtos praskrendančių paukščių žiedavimo stoties su paukščių gaudyklėmis.

Dar 1929 m. Ventės rage profesorius Tadas Ivanauskas įkūrė ornitologijos stotį, nes čia yra pagrindinis Lietuvoje paukščių migracijos kelias, vedantis į Europos pietus, atogrąžas ir net pietinę Afriką (stotyje kasmet apžieduojama apie 60-80 tūkst. paukščių). Čia taip pat veikia nedidelis muziejus, supažindinantis lankytojus su Kuršių marių gamtovaizdžiu, dažniausiai sutinkamais gyvūnais, paukščių žiedavimo istorija, paukščių migravimo tyrimais ir turtingu šių apylinkių sparnuočių pasauliu.

Mus labiau domina kaip puikiai sutvarkyta ir atnaujinta Ventės rago aplinka (teko čia būti prieš 6 metus), rekonstruoti pastatai ir švyturys, įrengtos modernios didžiosios ir zigzaginės paukščių gaudyklės (didžiosios gaudyklės yra didžiausios visame pasaulyje).

Ventės rago smaigalyje nuo 1863 metų stovi seniausias Lietuvoje švyturys (iš septynių esančių Lietuvoje), kurį iš trijų pusių skalauja vandenys. Siekiant apsaugoti švyturį, Ventės rago smaigalys išgrįstas akmenimis, o šalia švyturio įrengta vandens matavimo stotis. Švyturio aukštis – 11 m, o signalas matomas iš 3,5 km. Dabar Ventės švyturys atlieka daugiau simbolinę reikšmę, nes laivyba mariose nėra intensyvi. Be to, jis vienas iš nedaugelio Lietuvos švyturių, į kurį leidžiama laisvai įlipti ir pasižvalgyti. Nuo švyturio apžvalgos aikštelės atsiveria Kuršių marios, matosi Kuršių nerija: auksinės kopos, Nida, Preila, bei Rusnės sala. 

Pačiame Ventės rago smaigalyje pastatytas 250 m ilgio molas, kuris baigiantis žiemai atlieka ir ledlaužio funkcijas, bei padeda sustabdyti Ventės rago pusiasalio nykimo procesą.

Važiuodami iš Ventės rago pravažiuojame garsųjį “Šturmų švyturį”, kur galima skaniai užkąsti arba tiesiog pasivaikščioti marių pakrante. Išpuoselėta originali sodyba ir visoje Lietuvoje žinomas restoranas visada pilnas lankytojų. Mažas romantiškas uostas, vietiniai žvejai, nuo kurių kasdien priklauso koks bus restorano meniu... tikrai unikali vieta.

O mes toliau judame iki Mingės – vienintelio Lietuvoje gatvinio žvejų kaimo, kuriame gatvę atstoja Minijos upė (o tilto per upę šalia nėra). Mingė dar vadinama „Lietuvos Venecija”. Čia abipus upės 19 sodybų gyvenantys žmonės susisiekia tik valtimis, o prie kiekvieno namo įrengtos prieplaukos. Pastaraisiais metais Mingėje sparčiai vystomas vandens ir kaimo turizmas, ir yra puiki jachtų ir motorlaivių prieplauka su visa infrastruktūra.

Tikrai labai unikali ir įspūdinga vieta, būtų labai apmaudu nepasinaudoti ir nepaplaukioti kokiu nors vandens transportu. Vietinio kapitono įkalbėti sėdame į katerį ir pasileidžiam po Nemuno deltą: Kniaupo įlanką, žydinčias vandens lelijas, pro Ventės ragą, Atmatos upę, Uostadvarį, pro Briedžių salas... O dar pasitaiko kapitonas – puikus gidas. Papasakoja ir parodo visokių įdomybių apie vandens augalus ir paukščius. Vandens turizmas čia tikrai klesti, pilna įvairiausių laivelių – nuo žvejybos iki įvairiausių pramogų...

Kapitonas papasakoja, kadangi Mingėje naujos statybos negalimos, sodybų kaina yra kosminė. Štai neseniai atrestauruota sodyba sudaryta iš trijų pastatų buvo parduota už milijoną eurų, o kita - dar lūšna su sklypu parduodama už pusantro milijono litų...

Mus atplukdo ir iki Uostadvario švyturio (planavom iki jo važiuoti, bet kaip gerai, dabar nereikės). Šis 18 m aukščio taisyklingo aštuonkampio formos raudonų plytų švyturys dabar nenaudojamas, tapęs Rusnės ir Minijos apylinkių apžvalgos bokštu.

Uostadvaryje pastatyta vandens kėlimo stotis su garo turbina, susiurbianti pievų vandens perteklių ir nuleidžianti jį į Atmatą (Atmata – pagrindinė Nemuno deltos šaka, kurios žiotys laikomos Nemuno žiotimis). Tai labai vertingas architektūriniu požiūriu statinys.

Mums labai pasisekė, kad Uostadvarį pamatėm iš vandens, nes skaičiau, kad į Uostadvarį įplaukti gana sudėtinga dėl nuolat užnešamo smėliu uosto žiočių.

Kaip gi būnant pamaryje neaplankyti Rusnės – vienintelio Lietuvoje miestelio įsikūrusio saloje. Na, tokia ten ir sala, visas pamarys yra upių ir tiltų raizgalynė, tad visai nesupranti ar čia moderniu tiltu per upę persikeli, ar čia jau sala... Rusnės salą iš abiejų pusių “apglebia” išsišakojęs Nemunas – čia Rusnės upė (Nemuno šaka) suskyla į Atmatos ir Skirvytės upes (o per vidurį dar teka Pakalnės upelis). Žodžiu, labai įdomu pasinagrinėti žemėlapyje – ten viskas aiškiai matosi, nes būnant Rusnėje tai tikrai nieko nesupranti :) 

Rusnė įsikūrusi potvynių zonoje, o nuo jų saugo pylimai. Čia įrengta polderių sistema su 20 vandens kėlimo stočių. Pačiame Rusnės “smaigalyje”, kur išsišakoja Nemunas, stovi stulpai žymintys pasienio ruožą, nes kitoje pusėje (nuotraukoje – dešinėje) jau yra Kaliningradas. Dar mus nustebino kokie populiarūs čia pliažai ir kiek daug besiilsinčių žmonių Atmatos (Nemuno) krantuose.

Toliau mūsų kelias veda link Klaipėdos, pro Kintus. Kintai garsūs savo “Didžiąja tuja”, kurią arba mes ne tą radom, arba ji visai eilinė atrodė (nors yra 18 metrų aukščio ir antra pagal aukštį Europoje). Mums Kintai labiau strigo, kaip pavalgymo vieta, kur tikrai skaniai užkirtom pakelės restorane “Kuršis”. Čia pamarys – žuvies kraštas, o mes “žuviniai” (žuvies mėgėjai), tai mums kaip tik. Paprašėm sterką mums pagaminti paprastai (neįvolioti į tešlą ir be padažo, kaip meniu parašyta), tai gavom ko norėjom – puikus šviežias skonis.

Būtinai norėjome užsukti į Svencelę – pažiūrėti kas ten taip traukia vandens sportų gerbėjus. Jeigu kas nežino, Svencelė – tarp marių, pievų, miškų ir nendrynų esantis mažas kaimelis, garsus tik tuo, kad greitu laiku turėtų tapti (o gal jau ir tampa) nauju turizmo centru pamaryje. Svencelė dabar garsi jėgos aitvarų spotu arba kaitavimo baze ir wake parku. Jos populiarumo paslaptis – dėl terminės oro masės nuo kopų jūros vėjas čia stipresnis nei bet kur kitur Lietuvos pajūryje. Ji yra labai patogioje vietoje (netoli Klaipėdos) ir tikimasi, kad sumažins turizmo intensyvumą ypač vertingoje ir akylai saugomoje Kuršių Nerijoje, kuri šiuo metu yra pagrindinis turistų traukos centras Klaipėdos regione.

Netolimoje ateityje Svencelę planuojama paversti rekreacine zona su konteinerių namelių miesteliu, kuriame vietoje gatvių drieksis kanalai, o pagrindine transporto priemone taps mažieji kateriai ar jachtos. Planuojami restoranai, viešbučiai, SPA bei konferencijų centrai, mažųjų laivų uostas bei paplūdimiai...

Nors viskas skamba labai gražiai, tačiau manęs ta vieta visiškai nesužavėjo. Tikrai, visiškai neišsiskiriančiame peizaže, vidury pievų ir nendrynų stovi daug konteinerių, užpelkėjusiame wake parke murkdosi keletas entuziastų, o likusieji išsitiesę ant pakrantės žolės laukia vėjo... Taip, šiandien čia ramu, nėra vėjo, gal todėl ir tuščia... 

Įvažiuojant į Dreverną mus pasitinka medinis žvejys, laikantis žuvį su užrašu Dreverna – liudija, kad čia žvejų kaimelis. Žinoma, Dreverna taip pat svarbi jėgos aitvarų ir banglenčių sporto entuziastams, nes negilus krantas ir palankus buriavimui (pakankamai stabilus) vėjas labai tinka pradedantiesiems. Drevernos pakraštyje yra karaliaus Vilhelmo kanalas, kuriuo laivai iš Nemuno patekdavo į Klaipėdą neišplaukdami į Kuršmares, išlikęs senas šliuzas, o ties kaimu į marias įteka gilus Drevernos upelis. 

Dreverna turi sutvarkytą ir išpuoselėtą mažų laivų prieplauką, o šalia jos ant marių kranto stovi vos prieš kelis mėnesius atidarytas 15 m aukščio metalinis apžvalgos bokštas. 

Čia, mes savo pažintį su pamario kraštu baigiame, labai simboliškai – su vaizdu į Kuršių marias, pamario nendrynus, besileidžiančią saulę... laikas namo...