lietuviškos grožybės arba čia mano namai (Ignalinos ir Zarasų kraštas)

Tokie jau mes esam lietuviai... pirmiau apkeliaujame pusę žemės rutulio (na gerai – Europos), kol suprantame, kad vis tik pažintį su pasauliu reikia pradėti nuo savo krašto. Lietuvoje vietinis turizmas šiemet kaip niekad „ant bangos“, o ir informacijos daug, vis reklamuojami nauji objektai, kuriuos rasti tikrai nesunku – pilnos pakelės nuorodų. Neskaitant įvairių anksčiau Lietuvoje aplankytų pavienių gražių, įdomių ir mažiau įdomių kampelių, nusprendėme, kad po Lietuvą keliauti taip pat galima įdomiai, susidarius maršrutą ir... pabandyti save nustebinti. Be abejo, reikia paruošti namų darbus ir įdėti šiek tiek darbo, pasikuisti internete, susidaryti planą, susirasti nakvynę bei pasidomėti apie įdomesnius objektus ir pavalgymo vietas.

Kad per daug nesiblaškyti ir nepavargti, reikia turėti konkretų tikslą – miestą, rajoną ar regioną – priklausomai nuo turimo laiko ir norimų aplankyti objektų. Kadangi dažniausiai „objektai“ pas mus nėra labai jau įspūdingi (neturime nei kanjonų, nei krioklių, nei didingų pilių), dažniausiai rinkdami informaciją apie konkrečią vietovę būsite pakviesti aplankyti kokį nors nereikšmingą akmenį, piliakalnį arba vietos bažnyčią. Svarbiausia susirasti ir atsirinkti tuos objektus, kurie būtų įdomūs pačiam: gal tai bus apžvalgos bokštas/ratas (šiemet jų kone šimtai „išdygo“), gal pramogų parkas ar koks restauruotas dvaras, o gal tiesiog gražus žalios gamtos lopinėlis poilsiui... Arba visko po truputį.

Pradėsiu nuo kelionės po Aukštaitijos nacionalinį parką arba Ignalinos ir Zarasų rajonus. Kodėl čia? Nors esu kažkur čia kažkada buvusi (teko plaukti baidarėmis, o gal ir dar kokį kartą), bet šio krašto nepažįstu. Be to, visose kelionės man „numeris vienas“ yra gamta, o čia Aukštaitijos nacionalinis parkas – ežerų kraštas, dar garsus etnografiniais kaimais ir nuostabia gamta. Anot šaltinių, viso čia tyvuliuoja 126 ežerai ir ežerėliai, tai mums savaitgaliui (dviem dienom su viena nakvyne) bus kaip tik.

Maršrutas atrodys maždaug taip: Kaunas – Utena – Tauragnai – Ginučiai/Ladakalnis – Palūšė – Vilnokai (nakvynė) – Ignalinos AE – Drūkšiai – Visaginas – Zarasai – Stelmužė – Kaunas

Iki Utenos atrūkstame greitai, tačiau link Tauragnų kažkaip sugebame pasukti ne tuo keliuku. Užtat kol tai pastebime, pravažiuojame kažkokį kaimelį, kur labai maloniai nustebina prie vienos sodybos iš akmenų ar plytų sudėliotas užrašas „čia mano namai“ – labai simbolinis, nuoširdus ir jaukus (iškart galvoje gimsta pavadinimas kelionei ir albumui).

Važiuojam link Tauragnų. Miestelis, įsikūręs ant Tauragno ežero kranto, niekuo neišsiskiriantis, tačiau pats ežeras – giliausias (62,5 m) ir aukščiausiai virš jūros lygio (165 m) iškilęs Lietuvoje. Už Tauragnų, mums pakeliui, ant pietinio ežero kranto stūkso Taurapilio piliakalnis, o dar toliau pravažiavome rodyklę “Akmenis Mokas”. Kadangi, aukščiau jau pareiškiau savo nuomonę apie lietuviškus piliakalnius ir vietinės reikšmės akmenis, tai tik paminėsiu, kad pravažiavom pro šalį.

Kadangi nesame muziejų fanai, neužsukome ir į Senovinės bitininkystės muziejų Stripeikių kaime, nors tai viena iš gausiausiai lankomų Aukštaitijos nacionalinio parko vietų. Tačiau būtų visai įdomu per stiklą pamatyti, kaip specialiai įrengtuose aviliuose gyvena bitės. Kitą kartą čia užsuksim.

Labiausiai lankomas nacionalinio parko objektas, apie kurį yra bent jau girdėjęs kiekvienas lietuvis – Ginučių-Ladakalnio archeologinis kompleksas.
Mūsų pirmas sustojimas – Ginučių piliakalnis – dviejų piliakalnių kompleksas atskirtas loma, įsikūręs tarp dviejų ežerų, apaugęs gražiu mišku. Nuo piliakalnio atsiveria tikrai gražūs lietuviški vaizdai: pušynai ir ežerai. Sutvarkyti takeliai, laiptai, aikštelės, galima pėsčiomis keliauti iki už 2 km esančio Ladakalnio.

Ladakalnis garsus tuo, kad nuo jo plokščios 176 m aukščio viršūnės matosi net 6 ežerai (nors mes tiek neįžiūrėjome). Gal vasarą gamta per daug vešli – užstojo? Vaizdai atsiveria gražūs, bet aš, prisiskaičius ir prisiklausius, tikėjausi kažko gerokai įspūdingesnio. Kalno centre auga ąžuolas, po kuriuo prikrauta visokiausio dydžio akmenų. Yra toks paprotys – lipant į kalną reikia užnešti ir palikti akmenį.

Nuo Ladakalnio keliaujame pro Ginučių vandens malūną, esantį kaimelio centre. Nustebome, kiek čia žmonių! Čia turbūt sutiksi visus, kurie šiame regione plaukia baidarėmis, mina dviračius ar visaip kitaip keliauja. Šis malūnas yra valstybės saugomas technikos paminklas, kuriame kažkada buvo ne tik malami miltai, bet ir gaminama elektros energija. Malūnas išsaugojęs autentišką senovinę malūno įrangą, ekspozicija antrame aukšte pasakoja apie duonos kelionę, eksponuojami senoviniai įrankiai. Buvusiuose malūnininko apartamentuose įrengti poilsiautojams skirti kambariai.

Rekomenduoju užkąsti Ginučiuose visai netoli malūno esančioje užeigoje prie krautuvėlės. Mus suviliojo kieme ant laužo verdama žuvienė, gyvas krašto alus ir pačių šeimininkų rūkyta žuvis – saliava. Nepamenu ar ta užeiga turi iškabą, bet paskui internete ją radau kaip “Gaidelių kaimo turizmo sodybą”. Einant nuo malūno, užeigą rasite vos per kelis namus ant kalnelio.

Šį kartą aplenkėme senuosius etnografinius kaimus-muziejus po atviru dangumi, kur buvo filmuojamas “Tadas Blinda”. Bet užtai skubėjome į Palūšę – kurortinę Aukštaitijos nacionalinio parko teritoriją, kur įsikūrusi ir parko direkcija. Kaimelis, stūksantis ant Lūšių ežero kranto, tikrai labiau panašus į sutvarkytą kurortą nei į eilinį lietuvišką kaimą. Netoli pagrindinio pliažo prasideda ir 3,5 km ilgio botanikos takas. Šalia – Palūšės valtinė, kur galima išsinuomoti irklinę valtį ir paplaukioti net po kelis ežerus. Turbūt labiausiai įstrigęs objektas – kukli medinė Palūšės bažnyčia su varpine – seniausia medinė bažnyčia Lietuvoje, ta pati, kuri pavaizduota ant buvusio 1 lito banknoto (kitoje pusėje Žemaitės). Pasakojama, kad jos statybai tebuvo naudotas tik kirvis ir ji pastatyta be geležinių vinių (bet mes tai vinių matėme :). Ir dar įspūdingas vaizdas nuo bažnyčios atsiveria į ežerą...

Rieškutėnus ir Pakretuonės vandens malūną su įspūdingomis vandens kaskadomis praleidome, nes buvo labai “nepakeliui”: iki malūno reikėjo gerokai sukti į šoną ir ilgai ilgai vingiuoti miško keliukais. Gal kitą kartą.

Kadangi šiai dienai įspūdžių pakako, nusprendėme sukti link nakvynės vietos – sodybos Vilnokų kaime, kur mūsų jau laukė kompanija. Galiu paminėti tik, kad sodyba ant Žilmo ežero kranto nors labai kukli, bet verta dėmesio dėl jaukumo ir privatumo. Ir dėl nuostabaus saulėlydžio nutapyto vakarinio peizažo...

Kita diena išaušo lietinga, ir kas jau kas, bet oras mūsų planų nesugadins, gal tik nuotraukas...

Kadangi paskutiniu metu susidomėjau Černobylio avarija ir į ten organizuojamomis kelionėmis, labai norėjau aplankyti bent jau lietuviškąjį “černobylį” – Ignalinos atominę elektrinę. Nežinau ar joje po reaktorių uždarymo organizuojamos kokios nors ekskursijos, nes informacijos neradau, bet mielai viduje apsilankyčiau.
Šį kartą pasisukiojome tik po teritoriją, tarp visur išvedžiotų įvairiausio skersmens vamzdžių ir tarsi bičių spiečius zvimbiančių laidų. Pasirodo, kad  IAE savo laiku turėjo didžiausius pasaulyje reaktorius ir dėl to net buvo įrašyta į Gineso rekordų knygą. Nors iš viso buvo numatyta pastatyti keturis reaktorius, tačiau buvo pastatyti ir paleisti tik du. 2009 m. gruodžio 31 d. elektrinė visiškai uždaryta dėl įsipareigojimų Europos Sąjungai.

 

Teritoriją apvažiavome iš abiejų pusių, tačiau daug kur kabo draudžiamieji ženklai, tad į vidų patekti niekaip negalima. Žemėlapyje suradom apžvalgos aikštelę (pažymėta rodykle), tačiau privažiuoti iki jos nepavyko, nes padarius lanką už IAE, kur baigiasi normalus asfaltas ir lieka apie 3 km važiavimo (yra netgi senos išdrožinėtos medinės rodyklės iki apžvalgos aikštelės), kelias yra tragiškos būklės – tiesiog duobės ir grioviai. Vieną kilometrą važiavome apie 10 min, tad toliau nutarėme nelaužyti automobilio ir apsisukome, nusprendėme, kad ten turbūt vis tiek nieko nepamatysime (jokios informacijos internete neradau – gali būti, kad aikštelė apaugusi medžiais ir nebenaudojama). Bet man vis tiek liko labai smalsu kas ten, todėl rekomenduoju – pabandykite...

Iki Drūkšių ežero šalia elektrinės taip ir neprivažiavome. Ir apskritai nustebau, kad niekur nėra privažiavimų prie didžiausio Lietuvos ežero. Susidarė įspūdis, kad prie jo joks turizmas nevyksta. O gal negalimas? Gal dėl to, kad Drūkšiai yra pasienyje su Baltarusija ir Latvija, pasienio ruože, gal dėl ežero didumo – nes jame dažnai susidaro didelės bangos, rūkas, todėl griežtai nerekomenduojama plaukti toli nuo kranto mažomis ir neparuoštomis plaukiojimo priemonėmis. Didžiausio Lietuvos ežero plotas yra 4479 ha, o jo vanduo naudojamas elektrinės agregatams atvėsinti. Įdomu tai, kad paleidus IAE ežero vandens temperatūra padidėjo 2-3 °C ir dėl to didelė ežero dalis neužšąla net šalčiausiomis žiemomis. Manoma, kad dėl pakilusios vandens temperatūros ežere greičiau auga žuvys.

Dar įdomu, kad dėl šalia esančios elektrinės, ežero vanduo nuolat tikrinamas siekiant nustatyti, ar nepadidėjęs radiacijos kiekis ežere, bet radiacijos padidėjimas niekada nebuvo užfiksuotas ir nebuvo viršijęs natūralaus gamtos skleidžiamo fono.

Greta atominės jėgainės jos darbuotojams buvo pastatytas Visagino miestas (ankstesnis Sniečkus). Visada maniau, kad tai labai “dirbtinas” miestas, be jokios istorijos ir senamiesčio, tačiau nustebau pamačiusi, kad nors ir pilki vienodi namai, bet “auga” pušyne tiesiog tarp medžių ir todėl miestas atrodo visai simpatiškai.

Zarasai – mano naujas atradimas – labai gražus miestukas, kažkas tarp Druskininkų ir Birštono. Nežinau kaip Zarasai atrodė anksčiau, tačiau dabar matosi, kad teisingai pasisavinta daug Europos Sąjungos fondų pinigų. 

Pirmiausiai mane nustebino Zarasaičio ežere architektų rekonstruotas atviras baseinas su tramplinu. Nors buvau apie tai skaičiusi internete, tačiau gyvai viskas pasirodė tiesiog super. Norėčiau tokio grožio savo mieste! Jei ne drumstas ežero vanduo ir medžiai, pagalvotum, kad tai koks užsienio kurortas. Gaila, kad oras užsiniaukęs ir nėra miestelėnų šurmulio, bet užtai ant ežero kranto esantis lounge baras pasirodė irgi nelietuviškai fainas...

Zarasų pasididžiavimas – vienintelis, unikalus ir analogų neturintis Zarasų apžvalgos ratas (17 m aukščio ir 34 m pločio), nors apžvalgos bokštų dabar kiekviename rajone yra pridygę kaip grybų po lietaus... Nusileidus žemyn link ežero, jo pakrante galima keliauti puikiu beveik pusantro kilometro ilgio taku. Pakrantėje pradėtas kurti akmeninių skulptūrų parkas, yra fontanas, liepteliai, valčių nuomos punktas, galima išsinuomoti riedžius ir dviračius.

Beveik kilometro ilgio Didžioji Zaraso sala labiau yra pusiasalis, nes į ją veda įvažiavimas – asfaltuotas keliukas per tiltą. Tai unikali renginių ir poilsio vieta, nuo seno mėgstama zarasiškių ir miesto svečių. Čia vyksta sporto varžybos (ralis), festivaliai ,,Galapagai“ ir ,,Mėnuo Juodaragis“. Mus baisiai nustebino čia intensyviai vykstantys darbai, kur baigiamas tvarkyti paplūdimys, statoma pontoninė valčių prieplauka ir lieptai, tvarkomi pėsčiųjų takai ir sporto aikštelės, bus įrengtas lankytojų centro pastatas ir vandens sporto centras... labai rimtas projektėlis.

Sumanę pavalgyti, paklausėme vietinių vaikinų patarimo. Mums nurodė tris vietas: restoraną Monopolis ir Centro Picą, esančius centrinėje Sėlių aikštėje, bei Šlynikos vandens malūną, esantį už kelių kilometrų nuo Zarasų. Pasirinkome tautinį paveldą – Šlynikos vandens malūną. Tiesa, truputį sudėtinga buvo jį rasti, nes GPS koordinatės jų puslapyje nurodytos neteisingai, bet pagal rodykles radome (pravažiavus Zarasus, važiuojant link Stelmužės, pasukti į kairę ties kelio ženklu „Vencavai 19“, o privažiavus iki Štadvilių sukti į kairę – bus rodyklė).

1 – Zarasaičio ežeras, kuriame yra rekonstruotas atviras baseinas su tramplinu, 2 – Zarasų apžvalgos ratas, 3 – Didžioji Zaraso sala, 4 - Šlyninkos vandens malūnas, 5 – kelias link Stelmužės.

Čia tikrai verta vykti netradiciškai, bet skaniai pavalgyti – tautinis paveldas – rasite įvairių patiekalų iš razavų („vienų rozų maltų“) miltų, gyvo Vasaknų dvaro alaus. Čia kažkokia gera aura: labai jauku ir maloniai aptarnaujama.
Šlynikos vandens malūnas veikia ir kaip malūnas (jau tris šimtmečius menantis unikalus technikos paveldo statinys su išlikusia autentiška įranga), ne tik kaip pavalgymo vieta. Čia galima pamatyti grūdų malimo procesą, įsigyti grūdų bei miltų (grūdai čia atgabenami tik iš ekologinių ūkių). Čia pat krautuvėlėje prisipirkau razavų miltų duonai kepti bei kitokio gėrio. Žodžiu, šitai vietai dedam pliusą – rekomenduoju! 

Būnant Zarasuose kaip gi neprasuksi pro Stelmužę. Turbūt nereikia priminti, kad čia auga seniausias ir storiausias Lietuvoje bei vienas seniausių ąžuolų Europoje. Garbusis Stelmužės ąžuolas vos bepastovi jau 1500 metų, yra 3,5 m skersmens, 13 m apimties ir 23 m aukščio. Jo būklė šiandiena prasta, visas paramstytas ir apkaltas. Šalia ąžuolo ant kalniuko stovi antra pagal senumą medinė bažnyčia Lietuvoje (po Palūšės bažnyčios). Sužavėjo aplinka šalia ąžuolo ir bažnyčios – apsamanojęs sutvarkytas parkas – taip ir prašosi pasivaikščioti... O už kelių kilometrų (pakeliui nuo atvažiavimo) stovi Vergų bokštas, kuriame, sakoma, dvarininkai baudžiauninkus kalino.

Užmiršau paminėti, kad nuo Zarasų iki Stelmužės veda labai įspūdingai kalvotas ir vingiuotas keliukas, tiksliau paskutiniai jo kilometrai nuo posūkio į Stelmužę. Turbūt vienas iš įspūdingesnių kelių Lietuvoje (dar man panašus Labanoro girioje yra). Jautiesi tarsi serpantinais važiuojant, gali netgi „užsupti“...